Pro rožinius akinius (2)

Nedrasiai praplėšiau vieną akį, po to kitą... jau būčiau praplėšęs ir trečiąją, tačiau visai atsitiktinai prisiminiau, kad jos neturiu. Beprasmiu žingsniu praskubėjęs praeivis įbruko į delną keletą monetų. Matyt atrodžiau puikiai. Aplinkiniai namai ir žemė konvulsiškai drebėjo lyg per pagirias; savigarbos arba šalčio nupurtytas išmečiau išmaldą ir ji žvangėdama nugarmėjo į kanalizaciją. Norėjosi, kad metalo skridinėliais pasektų ir visas pasaulis, bet etiketas stumdytis neleido, o jis pats ten lįsti net neketino.
Balkone priešais moteriškė taip stropiai džiaustė skalbinius, jog atrodė, kad karia mylimą sugyventinį, vakar paglamonėjusį jos išpurtusį kūną lazda. Nejučia atgavau jėgas – idilė visuomet pralinksmina mirusias sielas... Ramiai prisėdau po varvančiu, tik ką pakartu megztiniu ir pasiryžau laukti rytojaus.