Vien skausmas (V dalis)

Vidurnakti grįžo šiek tiek išgėręs. Jaučiau alkoholio tvaiką. Pasiėmė pagalvę, antklodę ir išėjo į kitą kambarį. Tikriausiai kažkas baisaus įvyko. Žmona!..
Ryte nenorėjau jo erzinti klausinėjant, kodėl nemiegojo su manim. Kažkoks apatiškas, į mane nekreipė jokio dėmesio. Mačiau, kad neranda sau vietos. Jau nuo pat ankstyvo ryto buvo išgėręs. Nei žodelio nesakiau, nelindau į akis, kad tik jo nesunervinčiau. Pramiegojau puse dienos, atsikeldavau tik nueiti į virtuvę, atsigerti. Kol atėjusi vieną kartą tarp dury susidūriau kaktomuša su Ernestu. Vaikšto pablūdęs, paklaikusiom akim. 
- Ach... atleisk, prižadinau?.. – lyg iš gilaus miego prikeltas.
- Ne, aš tik arbatos užsimaniau. – Skubėjau kuo greičiau, kad tik jam nekliudyčiau.
- Aš tau valgyti padarysiu, ko nori?.. – vis dar apdująs.
- Ne, nereikia, man tik arbatos.
- Tu eik į kambarį, aš tau atnešiu... Gerai?..
- Nereikia, aš pati, tu nesivargink... – drebančiom rankom dėjausi arbatžoles.
- Tau reikia kuo mažiau judėti, aš viskuo pasirūpinsiu. – Išsigandusi sprukau iš virtuvės, tegul daro ką nori.
Atėjo į miegamąjį, atnešė ant padėkliuko sumuštinukų ir arbatos. Atsisėdo šalia, įsijungė televizorių. Kažką gėrė, aiškiai stipresnio nei mano arbata. Sunerimau, gaila jo pasidarė, bet juk liepė į jo reikalus nesikišti. Širdis krūtinėje spurdėjo bežiūrint į jį tokį liūdną, negali nurimti, atrodo iš krutinės iššoks. Mylėjau jį be proto, nors ir nekenčiau lygei taip pat stipriai. Jis mano gyvenime buvo vienintelis vyras kurį mylėjau taip stipriai. Taip, mane daug kuo įskaudino, daug melavo, bet širdis netramdoma plakė smarkiau ir smarkiau, plakė kraują, varė į smegenis, į visą kūną, tarytum kaitino karšta ugnim. O širdis šaukė, mylėk tu jį, mylėk. Netyčia pirštais paliečiau jo ranką, tuojau pat patraukiau susigėdus. Būtų kaip negyvas, tik vienu judesiu aukštyn žemyn kilnojo taurelę, kuri vis tuštėjo prie lūpų. Staiga kažkodėl paklausė.
- Kaip tu sužinojai, kad aš vedęs? – išgėrė viską iki dugno.
- Spėju, tas žmogus pasirūpino, kad aš sužinočiau. Paskambino ir pasakė, kur judu rasti.
- O tu iš kart patikėjai? – Sučiupo už rankos ir suspaudė, neskaudžiai, jautriai.
- Ne, nepatikėjau... Numečiau ragelį... Bet niekaip neatstojo, neištvėriau... Nuėjau į ligoninę. Ir pamačiau kaip tu ją apkabinęs bučiavai... O tada dar išgirdau, kad ji laukiasi... Išbėgau visa apsiašarojusi, galvojau numirsiu... O tas asmuo vis vien nepaliko manęs ramybėje, atsiuntė laišką kuriame parašė ką tu veiki, kaip tu pinigus užsidirbi. Sakė, kad mane nori išgelbėti... Aš nei karto to žmogaus nemačiau, tik telefonu su manim kalbėdavo... Praėjus mėnesiui po mūsų išsiskyrimo supratau, kad aš jau ne viena, kad manyje auga mudviejų vaikutis... Dar baisiau pasidarė, nenorėjau, kad tu žinotum. Ėmiau slapstytis... Nenutuokiau, kad gali mane sekti. Maniau pati vaikutį užauginsiu, ne pirma ir nepaskutinė būčiau tokio likimo moteris. – Staiga prisiminusi, patylėjusi jam pasakiau. – Man atrodo aš jį buvau sutikus...
- Ką toki?.. – Abejingas. Išsilpęs, tingiai barškino taurelėje ledus.
- Tą vyrą, kuris kaip tu sakiai apsėstas manimi. Buvau Šiauliuose pas pusseserę, ėjau gatve. Staiga kažkas pribėgęs, sučiupęs už rankos mane apsuko, bet kai pamatė, kad aš su pilvu, veidas nutyso, nieko nesakęs dingo. Taip ir nesupratau kas jis toks buvo.
- Kaip jis atrodė?
- Nejaunas, gal virš keturiasdešimt, gerai apsirengęs. Tamsaus gymio... Į gruziną panašus.
- Panašu, kad tai galėjo būti jis. Ir mane šantažavo. Bet neturėjo kuo man grasinti, visokiu nesąmonių prisigalvodavo. Staiga liovėsi. Dabar vėl pradėjo.
- Ką jis gali padaryti?
- Ne kažin ką. Bet pinigų turi pakankamai, kad sugebėtų nusamdyti žmones kurie gali padaryti bet ką. Ir jau padarė... – Įsmeigė akis priešais save. – Be to, turi tvirta užnugari net ir aš  neįstengčiau prieš juos pakovoti.
Pasijutau siaubingai kalta, gylei širdy jutau, aš – kalta. Pravirkau.
- Reikėjo jam mane atiduoti...
- Ką?.. - Nesupratęs ką aš pasakiau.
- Galėjai jam mane atiduoti, tada viso šito nebūtų.
- Ne... – Sugriebė už rankų ir įbedė savo akis į mane. – Jei tada neatidaviau, tai ir neatiduosiu, tu mano.
- Bet kam aš tau? Tu manęs nemyli, o verti kentėti tau artimus žmones, juos išduodi būdamas čia su manim.
- Negundyk... – paleido. – Girdi, negundyk... Dabar jau viskas, šaukštai po pietų. Jis pats sau pasirašė mirties nuosprendį. Vyksta karas.
- Pats sakiai, kad jis turi tvirta užnugarį. Ar tik neatsitiks, kad jis tave į anapus pirmą pasius dėl manęs. Liaukis kol dar gali, sustok, susiprotėk, juk žmona turi, judu turėsit vaiką. Man tik pažadėk, kad mano sūnus bus saugus. Nutrauk tą karą, neverta, aš galiu aukotis.
- Tu dar nesupratai, kad jis nesveikas. Koks normalus žmogus gali būti taip apsėstas bobos. Aš jį žinau. Seniau mes jam mergaites pristatinėdavom. Tai jis su jom ką norėjo, tą darė, kankino, žalojo. Prakeiktas sadistas. O tu pas jį pati puolį. Kai tik atiduotume, tai jau kitą dieną kur negyva kas rastų.
- Ne jau jis toks siaubingas..? – išsigandau, gal tai tiesa, kur aš puolu.
- Patikėk manim. Pats mačiau tas merginas. O tada tavęs užsimanė ir jokios kitos nesiūlyk tik šita ir viskas. Pats ėmiausi to reikalo, pinigus jis jau sumokėjo mano bosui. Kai pamačiau tave, pasikalbėjom. Dieve, pagalvojau kas su tavim būtų. Pasikalbėjau su bosų, o šis man pasakė, kad jei jau taip man tavęs gaila, tai pačiam išsipirkti. Žinojau, kad teks man tave saugoti, nes jis bus nesustabdomas. Tada ir prasidėjo visa ta nesąmonė. – Atsistojas išėjo iš kambario.
Sutemus atsigulusi ilgai negalėjau užmigti. Girdėjau kaip jis vaikšto po kambarius, kažkas paskambina trumpai pakalba, duoda nurodymus, tikslinasi, perspėja. Jau po vidurnakčio gulėjau užsimerkusi, jis atėjo į miegamąjį, atsigulė šalia, užsimerkęs gulėjo, atsisukau į jį, tyliai, kad nesuprastų, kad aš į jį žiūriu. Nusirito skaidri ašara per juo skruostą. Žiūrėjau į jį ilgai, kol užmigo. Pati visa naktį kankinausi, varčiausi, vis galvojau kas mūsų visų laukia. Apnyko visokiausios baimės, atsikėlusi priėjusi prie lango stovėjau susisukusi į antklodę. Iškrito pirmasis sniegas, lėtai krito mažyčiai snaigių kąsneliai. Atrėmiau karštą kaktą į šaltą stiklą, gilei savy jau buvau per daug išgyvenusi. Ėmiau galvoti apie žmogaus dvasine stiprybę, kiek yra šioje žemėje įstabiu žmonių, stipriu asmenybių, ar aš viena iš jų. Visu kūnu prisispaudžiau prie stiklo, atsisukau, jo žvilgsnis skrodė kiaurai. Žemė iš po kojų slydo prisiminus, kaip jis mane pirmą kart užkalbino, kaip pirmą kartą prispaudė mums šokant, pirmas toks paprastutis bučinukas atsisveikinant linkint saldžiausių sapnų. Ir visur tas gerai pažystamas liūdnas žvilgsnis. Užsimerkė, tarytum užgeso žvaigždės, tapo tamsu. Jeigu jis palūš, kas tada manęs laukia?