Vakaro tylą iščirškia svirplys:
Tėvo šešėlis padangėje stovi,
Žvengia papievyje rūko arklys
Gimtosios mano vietovės.
Šnabždina meldus ančių būrys,
Už piliakalnio vėjas gula,
Rausvina dangų pavakarys
Saulei nuleidus lino drobulę.
Širdis šokinėja kaip vyturys:
Motina debesį balint padžiovė,
Kilsteli dulkių kibus sūkurys
Mano širdies vietovėj.
Tiesiu rankas užverti duris:
Skelia žaibas dangaus šventovę.
Ryškiai nušvinta pats vidurys
Mano būties tvirtovės.
2004
2004-07-11 17:25
vaizdus ir liūdnas eilius apie praradimus...
2004-07-09 23:39
Patiko ryškiais vaizdais nupintas pasaulis...
2004-07-09 21:21
kiek tankokai tos "ovės, ovi“ bet prieš audrą net širdies dūžiai padažnėja. Patiko. :)
2004-07-09 19:44
Pati gamtą piešia. Natūralu. Vadinasi, gerai.
2004-07-09 16:21
...mylinti savo gimtinę...
O kas jos nemyli?
2004-07-09 15:59
...gražu...
2004-07-09 13:19
Gražus, prasmingas pamąstymas...
2004-07-09 11:43
ramus vienodas rimas ir ritmas ... - tėviškės ramuma, tik ... paskutinės eilutės - audros pradžia... g e r a s :-)
2004-07-09 10:50
Baltakį primena gerąja prasme - į genialumą nepretenduojantis jaukus ir šiltas kūrinys. O štai "būties tvirtovė" matyt atspindi militaristinę autorės pusę:)
2004-07-09 09:45
o man tai labai patiko.
2004-07-09 09:40
Ne man tokis rimas, oj ne man...
2004-07-09 08:15
Girdžiu šio eilėraščio muziką...