ir štai aš bėgu (iškarpa nr.3)

<... >

Labai keista buvo girdėti žuvėdrų klyksmą čia, prie Neries

kranto... Šlykščiai žalsvas vandens kvapas erzino nosį.

Mėlynos antys apsupo mano mintis... Kaip gera buvo vėl nieko

nebijoti... Tik stebėti, kaip ilgi medžių šešėliai glosto plaukus, kedena

ir įkvėpia jiems gyvybę... Jei ne tas vienišumo jausmas, tai galėčiau

nusišypsoti mėnulio atspindžiui vandenyje ir dar daugybei mirgančių

orandžinių švieselių... Puiku.



O Anita parašė, kad šiuo metu trankosi kažkokiomis gatvėmis ir

kvėpuoja laisvės dulkėmis: pagaliau pavyko keletui dienų ištrūkti iš

tėvų namų... Taip ir nesupratau, ar jos atsiųsta žinutė buvo nuoširdi,

ar greičiau niekinanti ir pašaipi. Nuo tokių minčių norėjau

verkti... Gailėti save buvo beprasmiška... O jei taip įžengus į šlapią ir

šaltą, atsiduodančia žalia smarve, vandenį. Ar tada baigsis mano

bėgimas žeme ir draskantis noras pamatyti (...)... ar tada baigsis

kančia, verčianti parašyti laišką Laurai ir žodžiais nupiešti saulėtą

pienės lauką, besiganantį širmį, o tolumoje – kabančios mano

ašaros, elektros laidai ir stulpai... Už jų – mūsų draugystė, seniai

nutrenkta aukštos įtampos... Jaučiu, jog reikia pagaliau atsikratyti

šiuo nugaišusiu draugystės lavonu. O vis negaliu ir negaliu. Gal šis

žingsnis pagaliau išarautų prisiminimus, be kurių nesugebėčiau

gyventi.



Man daug lengviau rašyti laišką mažam Rykliukui, gyvenančiam

Ramiajame vandenyne, nei Laurai...




Nebegalėdama stovėti, nusprendžiau vėl paklaidžioti tuščiomis

Vilniaus gatvėmis. Tai man padėdavo pasijusti dar vienišesnei,

vaikščiodama viena po gatves pradėdavau dar labiau nekęsti

žmonių, kurie kiekvieną kartą praeidami pro šalį pažvelgdavo ir,

rodos, vogdavo mano kiauras mintis.


Vaikščiodma vėl pajuntu tą keistą jausmą, kai aplinkui spalvos

susimaišo arba įgauna visiškai kitokius atspalvius. Daiktai pasidaro

paslaptingi, o garsai susilieja ir pavirsta į nesibaigiantį jūros ošimą, o

kartais į limpančią prie drabužių vasarinę tylą... Mano akys tada

tampa krista linės ir sapnai aplanko mano nemiegantį kūną. Tokiom

valandom šalia visada būdavo draugai, bet dabar esu viena. Netgi

neturiu padoraus pieštuko, kad sapnai galėtų nusileisti į sąsiuvinio

lapą...


***



Ir dabar kažkas išgirsta, kai paprastas žemės voras bando iš savo

tylaus klyksmo suverpti gar sų voratinklį.

Juodais sparnais, Urtės angelas, laiko ją už pečių, kad eidama

nesudaužytų savo stiklinių akių...

Ji meldėsi savo beprotystei
   
                                      Ir ji atėjo

  viena viena viena viena viena viena viena viena viena viena viena

viena viena – atsivėrusi praraja norėjo šaukti Urtei, kad ji VIENA. Ir

nebekyla rankos kovoti, ir saulės spinduliai visiems laikams pranyko

tamsiame kosmose...


Ir medžių šaknys prakirto pilką miesto betoną – apraizgys ir

tave... tik nepamiršk kvėpuoti. O muzika numirs, nes tu meldeis tylai

ir ji atėjo...


Nebesustabdysi laiko...

                                    Mėlynos antys rinks

Žalius akmenukus iš tavo plaukų, o vakarais – iš stiklinių akių...



                                                                                Urte, ar

reikėjo angelo juodų sparnų, kad suprastum, jog gyvenimas – tavo

lemtis...



<... >