Ji

Atsibudau šiandien anksti ryte, guliu. Ji, kaip visada, švelniai prigludusi prie manęs. Ėmiau galvoti apie ją... Be jos mano gyvenimas būtų visai nekoks, be jos mano naktys, mano miegas nebutų tokie saldūs. Nesvarbu, ar rytas, ar vakaras, ji visuomet miela, gera,  švelni, visad jaučiu ją visu kūnu. Ji visada laukia manęs grįžtančio, niekad neklausinėja kur ir su kuo buvau. Kartais grįžtu išgėręs, kartais grįžtu paryčiais, o ji tik tyliai priglunda ir niekad neišgirsi iš jos jokių piriekaištų. Žinau, ji visą tą laiką, kai mes kartu, buvo man ištikima. Tiesa, ji kartais paflirtuoja su draugais, atėjusiais pas mane, bet tik nekaltai. To nepasakysi apie mane. Esu jai neištikimas. Ji tai žino, tačiau supranta ir nieko nesako. Juk ilgalaikėse komandiruotėse, ar šiaip, išvaževęs į kitą miestą ar į pailsėti, negaliu būti vienas. Glaustausi prie kitų, turėjau jų šimtus, tačiau tokios kaip ji neesu sutikęs ir visuomet grįžtu pas ją. O ji visuomet laukia manęs sugrįžtant. Laukia ir tyli. Tyliai priima mane į savo glėbį. Man jau ima atrodyti, kad ją myliu. Tik užspaudžiu šį jausmą giliai savy ir nieko jai nesakau. Manau, ji tai jaučia, gal todėl ir atleidžia man neištikimybę. Ji žino, kad tokių kaip ji labai mažai, kad nerasiu geresnės ir visada gryšiu pas ją.  Kartais susimąstau, kaip sureaguočiau, radęs ją su kitu. Siaubas apima. Skaudu būtų. Ir pikta. Tą kitą turbūt sumalčiau į miltus, bet jai nieko nedaryčiau. Padaryčiau taip, kaip daro ji – švelniai prisiglausčiau visu kūnu ir tylėčiau. Manau ji suprastų. O kiek kartų aš verkiau sukniubęs jos glėbyje... Kai būna sunku, aš visuomet esu tik pas ją. Ji visada išklauso mano bėdas, mano trumpalaikių meilių  istorijas. Išklauso ir nieko nesako. Kitos tokios nėra. Ji nuostabi. Tik gaila, kad visuomet tyli. Tyli ir nieko nesako. Bet tai suprantama – ji lova, o lovos juk nemoka kalbėti...