Vaitoja varpas

Vaitoja varpas,
Dūžiai kimūs
Į žemę klimpsta palengva,
O laiko ūkanoj  parimus
Į gausmą beldžiasi diena.

Rasa palikus
Savo pėdą
Ramunės žiedlapio krašte,
Ramiai į netektį nurieda
Laukimą nusinešdama.

Sublyksi ašarų
Karoliais,
Sudilgsi  sielos virpesiais
Ir vėl į dieną, lyg atolą
Įsibrendame paryčiais.

Ir vėl šienaujam
Laiko klonį-
Skalsiausią pašarą vilties,
O priekyje ir vėl kelionė
Nuo netekties lig netekties.