Dar vakar atrodė, kad vilko uodega atšilo (kandžių nepaliesta)

Kai vakaro vabzdžiai supainioja
save su dulkėmis, pūkais
apsivelia laidais
ir peša man akis,
sugaunu kojom
virpesius fontanų
atsigano oda
ūsais, sušiaustais impulsų
prunkščia pakutentas oras,
ūkauja ir kaukia
gatvių ciferblatas tvinksi
miesto pulsas
elektros laidais pasklinda -
vėl į minusą,
su mano sąskaita
už paskutinį bilietą į priekį
piniginę riekia
bemoliais

siūliuoja kišenėmis
brizas.

Žibintai pageltę, nuplikę
beodžiai strypai,
be pirštinių ligi alkūnių.
Striptizas.
Raudoni kampai, vis pliaukšteli
tarsi į taktą
kalena dantukai komposterio
ir pamestas raktas pašoka stotelėj

(iš raktinės Petro. Tikriausiai kažkam tuoj pritrūks
nuo spintelės, kur dulkėm nusėdę sparnai.
Ašarų bus, be abejonių).

Bet klubai vis vien unguriais vinguriuoja,
denis siūbuoja, įgula tyli -
meldžiasi burei guminei.
Linguoja ties posūkiais -
'kas net parpuola ant kelių, dejuoja:

- Nors iki skaistyklos,
Gerbiama Senjora!
Pana Marija! Šventoji! - šlakstosi vandeniu.

P. S. Ogi man tuo tarpu,
      gal užteks ir pirmo parko...