Tai...

tai kupinos laukimo naktys... Kai skaudančiais sąnariais nušliauži link

pajuodavusių dangiškų patalų... Sakiau nušliauži?! O atleiskit man,

norėjau pasakyti – nusikankini kaip kirmėlė ir vos į ją įlipi.

Dar prieš užgesinant šviesą, pamąstai – beprasmis tas mano

bėgimas. Pamąstai ir vis tiek neužgesini šviesos, nes staiga į galvą

tvokstelėjusi mintis ne tik pakerta paskutines kojų jėgas, bet ir

rankų...

Tu negali normaliai kvėpuoti... nuo minties, kad palto kišenėj palikai

tris neapsakomo gražumo ir kartumo šokolado gabalėlius.

Šokolado?! O atleiskit! Norėjau pasakyti JUODO ŠOKOLADO.... tokio

klampaus su lazdyno riešutais. Neskaldytais. Tau jų būtinai reikia!

Dabar!! Tuojau pat!!! Šią naktį!! O pajudėti negali. Net rankų pirštų

galiukai sustingo.

Tu tik gali stebėti, kaip tavo bejėgis kūnas išsilydo  it Salvadoro Dali

laikrodžiai, kaip nepastebimai nuteka link koridoriaus, kur ant

pakabos kabo (jau praradęs kūno forma) juodutėlis paltas.

Staiga Tavo išlydytas kūnas susikristalizuota taip ir nepasiekęs palto

kišenės. O kas tau, brangute, beliko? Tavo realusis kūnas guli čia,

lovoj, visiškai nepajudinamas, o kitas kūnas, tas, kuris visai neseniai

mintyse išlydei, dabar tyso koridoriuj, po paltu.

Tu šiąnakt pasmerkta.

Galėsi tuoj pradėti staugti, blaškytis (jei pajėgsi), bet tau bus lemta

girdėti kiekviena dar likusia gyva kūno ląstele, kaip  tie trys nelemti

juodo šokolado gabaliukai pradeda tyžti... nuo karščio, kylančio iš

tavo pykčio. Tokio pat beprasmio, kaip ir nesibaigiantis kasdienis

bėgimas, lėkimas.

Tik nepamiršk laiku perjungti bėgių.

Nes nusirisi.


Taigi naktis prasidėjo...


Kupina laukimo naktis.