Bardo klajonės 11d.

Apsvaigęs nuo dulkių ir griausmo, Aramilas vos spėjo išsisukinėti nuo krentančių olos atplaišų. Pasirodė, jog kažkada, jaunystėje lankytos akrobatikos pamokos nenuėjo veltui. Pamažu dingo gaudimas, nustojo virpėjusios sienos, nusėdo dulkės. Bardas su palengvėjimu nusibraukė prakaitą nuo veido ir apsidairė. Laboratorija atrodė apgailėtinai. Nugriuvus vienai kolonai, įlūžo neprilaikomo skliauto gabalas. Akmeninės nuolaužos visiškai suniokojo lentynas, stalus bei kitokius alchemiko reikmenis. Pro įgriuvusias lubas metėsi giedras dangus. Elfas sunkiai nukreipė akis nuo dangaus mėlynės ir pasuko į tą pusę, kurioje jo manymu turėjo būti išėjimas. Atsargiai ropšdamasis per nuolaužas, Aramilas pastebėjo kažkieno kojas, išlindusias iš po akmens. Visa kita būtybės dalis buvo prislėgta akmens. Priėjęs arčiau, bardas pamatė, jog kojos apautos paauksuotais raudonos odos batais. “Na ką gi. Tas išgama sulaukė kas jam priklausė. ” – pamanė elfas ir šyptelėjo. Įveikęs dar vieną nuolaužų sangrūdą, jis išvydo tai, kas minutėlei atėmė žadą. Vienoje salės sienoje žiojėjo kelių metrų skersmens tunelis, kuris beigėsi kažkur kalno išorėje. (Ne, šviesos pro jį nesimatė, tačiau elfas pajuto iš jo sklindančią Gyvybę. Pulsuojančią, ir besidžiaugiančią pavasariu.)  Nė nesusimąstęs, Aramilas pasuko į tunelį ir pasinėrė į jo tamsą. Tačiau dabar, kai Gyvybės pilni laukai, atrodė, ranka pasiekiami, tamsa jo nebegąsdino. Priešingai. Dabar ji kėlė tik juoką. Nevalingai prunkšdamas iš laimės ir džiaugsmo Aramilas pasileido tekinas į, jau pasirodžiųsį, šviesų tašką tunelio gale. Išlėkęs į šviesą, elfas krito kniūbsčias ant žolės. Apsvaigęs nuo užplūdųsių jausmų, jis taip pragulėjo iki vakaro. Nusileidus saulei, malonus apsvaigimas pavirto į sunkų miegą. Į pasąmonę iškilo šių dienų įvykiai. Klykė žmonės, iš žemės lindo ilgos kirmėlės ir skverbėsi į jų kūnus. Ore virpėjo salstelėjęs mirties kvapas ir pragariškas karštis. Aramilas karštligiškai blaškėsi pro miegus, tačiau nubusti nesugebėjo. O sapnų karalystėje, priešais jį iš žemės išlindo milžiniška raudona kirmėlė. Ji apsupo elfą  savo pačios kūnu ir bardas liko uždarytas improvizuotame aptvare. Kai kirmėlė pasilenkė ties juo ir pražiojo nasrus, Aramilas pagaliau pabudo ir atsisėdo išpiltas šalto prakaito.
  - Ką visa tai reiškia? – sumurmėjo jis. – Nieko nelaukiant reikia traukti į Sverigalą. Jei kas ir gali man padėti, tai tik pilies burtininkas, – nusprendė.
Pasidaręs negęstantį fakelą, bardas nieko nelaukęs pasuko į rytus. Tačiau prisiminęs pilies burtininko žodžius, jog dainuojančiam Sverigalo pilies himną ir patys dievai padės, jis užtraukė: 
                                              Jei nežinai kur link pasukt
                                              Ar pasiklydai nelauktai,
                                              Keliauk į rytus ir tik
                                                          Ten
                                                    Surasi savo
                                                Prarastą ramybę...
Bet nespėjus užbaigti posmo, bardą kažkas pertraukė ir užbaigė vietoj jo:
                                        Bet jei širdis tavoji kupina
                                                Blogybių įvairių,
                                          Aplenk šią pilį tu lanku,
                                        Nes dievo Peloro šaly nėra
                                          Kas veikti niekadėjams.
Pasukęs balso link, Aramilas apėjo didžiulę uolą ir išvydo vyriškį, kažkaip negrabiai sėdintį ant žemės. Priėjęs arčiau, jis suprato, kad tas vyriškis jam jau kažkur matytas. Bardo mintis nutraukė skambus nepažįstamojo balsas.
  - Ėhhė. Ką aš matau. Juk čia tas bardas, kuris atsisakė pilies vyrams padainuoti apie gražiąją mergelę.
  - Aš nešvankybių nedainuoju, - atrėžė Aramilas, pagaliau prisiminęs, kur matė tą žmogų. Tai juk Sverigalo pilies komendantas Rudolfas.
  - O tu nė kiek nepasikeitei. – plačiai nusišypsojo storulis. – Klausyk, bet ką tu čia veiki? Tu juk žadėjai keliauti į šiaurę?
  - Tavo tiesa. Aš buvau pasukęs į šiaurę, tačiau atsitiko kažkas neįtikėtino. Pradėjo pildytis senoji Sakmė. Beje ką tu čia veiki? Ar neturėtum dabar tupėti sau šiltai pilyje, užuot trankęsis kažkur po kalnus?
  - Aha, gerai būtų. Bet... Tu turbūt girdėjai apie alchemiką Cherėją?
Aramilui niūriai linktelėjus galva, komendantas tęsė toliau:
  - Tai va. Pasiuntė mus gerasis kunigaikštis į kalnus, kad jį sunaikintumėm. Tu įsivaizduoji, tas neūžauga norėjo, kad Sverigalo pilis jam mokėtų duoklę. Tai va. Bet pakeliui patekom į spąstus ir pusė būrio žuvo. Ir man kliuvo. – Rudolfas pakėlė vieną koją. Ši nulinko tarsi būtų buvus be kaulų. – Tai va. Įėjom mes į tarpeklį, o mus užpylė kažkokiu brudu. Bet mūsų tai nesulaikė. Vyrai paliko mane čia, o patys pasuko link to šmikio irštvos. Na mūsų ginklininkas sugalvojo vieną dalyką. Kad nereikėtų landžioti po tuos urvus, jis sutaisė galingą sprogstamąjį užtaisą. Tu turbūt girdėjai sprogimą? Norėčiau pamatyt vaizdą. Turbūt pusę kalno nunešė. – storulis sukikeno.
  - Taip... Nunešė. Ne tik pusę kalno, bet ir nevykėlius sprogdintojus. – tyliai ištarė bardas.
Akimirkai nuo komendanto veido nuslinko šypsena, bet netrukus ji vėl sugrįžo:
  - Bet tas neūžauga juk nudvėsė?
  - Taip, tas neūžauga nudvėsė. Aš pats savo akimis mačiau, - niūriai patvirtino Aramilas.
  - Vadinasi galim keliauti namo. – pasakė storulis ir, išsitraukęs dėžutę iš kišenės, padavė ją elfui. – Čia mūsų magas sugalvojo, kad nereikėtų ilgai keliauti namo. Tiesiog atidaryk ją ir...
Nutrūkus sakiniui, bardas pasisuko į Rudolfą. Į bardą žvelgė stiklinės akys.
“Matyt, tas brudas atliko dar ir nuodų funkciją. Na ką gi, sudie, bičiuli. ” – pamanė Aramilas ir atidarė dėžutę. Jį apgaubė plūstelėjusių dulkių debesis. Akimirkai nutirpo visas kūnas ir pamažu išsisklaidė nebūty.
Kai sugrįžo sąmonė, elfas pajuto, jog guli ant kietos žemės. Atsisėdęs, apsidairė. Aplink driekėsi ugnies nuniokota žemė. Jį tiesiog slėgte prislėgė mirties pojutis. Pašokęs ant kojų, jis dar kartą apsidairė ir surado tai ko ieškojo. Tiksliau, surado tai, kas iš jos liko. Pilies vietoje stūksojo krūvos akmenų, apraizgytų raudonais spigliuotais vijokliais. Visas kalnas ir jo papėdė buvo nusėti glitėsių klanais. O garsieji Sverigalo miškai virtę pelenų krūvomis. Aramilas sunkiai suklupo ant kelių ir delnais užsidengė veidą.
  - To negali būti, - galvoje sukosi tik viena mintis, - to negali būti, - pakartojo garsiai.
  - Bet yra.
Išgirdęs balsą, bardas atitraukė rankas nuo veido ir pažvelgė į balso savininką. Tai buvo nedidelio ūgio senukas, ilga baltai melsva barzda.
  - Tu kas? – Aramilas pažvelgė į senolį.
  - Aš Valimas – buvusios Sverigalo pilies magas. Negi manęs neprisimeni, dieve Pelore?
Elfas suglumęs pažvelgė į senuką.
  - Kaip tu mane pavadinai? Peloru? Kodėl?
  - Taip... Pasirodo mano spėjimas pasitvirtino. Tad klausyk viską nuo pradžių: Didžiojo Karo metu, kai Medžėja sumušė dievų kariauną ir grėsė pavojus netgi tau, dieve, saulės žyniai privertė tave slėptis. Tuo metu, Sverigale lankėsi niekam nežinomas bardas. Mes nutarėme į jo kūną perkelti tavo dvasinį pasaulį. Tačiau, kaip jau pasitvirtino, dėl neramumų mentaliniame lygmeny, bandymas nepasisekė. Tavo esybė liko užrakinta bardo pasąmonėje. Tąkart dievai nugalėjo Medžėją ir įkalino ją auksinėje Kergo akyje. Tačiau per visą tą sumaištį bardas dingo su visa tavo esybe. Daug metų mes ieškojome jo, tačiau nesėkmingai. O čia lyg tyčia dar Medžėjos galia sugrįžo. Tu atsiradai, bet per vėlai.
Aramilas sutrikęs klausėsi senio kalbos. “ Aš saugau saulės dievo Peloro esybę? ” – mąstė jis.
Tuo metu burtininkas ėmė kažką murmėti. Bardas pajuto, kaip jam ima temti sąmonė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis pabandė senį pasiekti, tačiau jėgos Aramilą apleido pusiaukelėj, ir jis susmuko ant žemės.
Aš sunkiai praplėšiau apsunkusius vokus.
  - Sveikas, Valimai, - pasisveikinau, pastebėjęs prie manęs palinkųsį senuką.
  - Kaip tu? – susirūpinusiu balsu paklausė jis.
  - Aš? Gerai, - sumelavau, nors galva tiesiog plyšo iš skausmo.
Pamažu pradėjo grįžti atmintis. Staiga tarsi kūjas trenkė žinia.
  - Ką reiškia per vėlai? – sušukau.
Senis nuleido savo žilą galvą:
  - Tu likai vienintelis iš dievų. Visi kiti žuvo.
  - O Verilija? – paklausiau.
Senis lėtai papurtė galvą:
  - Visi, Pelore, visi...
Lėtai pažvelgiau į nuniokotą kraštovaizdį.
  - Verilija, - sušnibždėjau.
Mintyse šmėkštelėjo žaliaplaukės merginos atvaizdas, ir aš, verkdamas, kritau kniūbsčias ant išdegusios žemės.
Kur ašaros pasiekdavo žemę, ten pradėdavo augti nauja žolė, į saulę imdavo stiebtis medelių ūgliai. Prasidėjo gyvybės atgimimas.