Rutinos žmogus

Šią naktį vėl mane užlieja ilgesys
Praėjusioms dienoms, idėjoms.
Kodėl gi vėl tapau trapus,
Nors vakar širdyje jaučiaus Titaną nugalėjęs?

Smaragdo ašaros nebyra,
Tik liūdesio žvaigždė vėl danguje sužibo.
Pasineriu į migdančią pavėsio tylą
Ir mintyse skaitau sukurtą knygą.

Jos lapai (ne, tai ne lapai - šaknys)
Man kužda nesuprantamus žodžius.
Tik suvokiu jų švelnią prasmę,
Žinau, jog perskaitęs juos tapsiu amžinas žmogus.

Tačiau, ar tai, jog amžinas esu,
suvokti reikia kaip ir kančią begalinę?
Nejau žmogus sukūręs savo grožį,
Ieškos, neras, ir vėl ieškos, kol nevilty susprogs krūtinė?

Nusigrežiu nuo vakaro tylos,
Nuo vakaro ugnies… tampu ramus…
Aš noriu taip gyventi…
klausimus retorinius mintims dalint…
Aš tik rutinos sukurtas žmogus…