aštuntas

Įskilęs mėnuo pagaliau suduš
kaip nuostaba pavasariui atėjus,
ir vėl atodrėkį pajutęs vėjas
kaip smuiką smičius, amžiną sugros
  išsiskyrimą; aušta akyse,
  tos ašaros nematomos, jos krenta
  tarp lapų ir žali jie tampa,
  ir tarsi valkata matyt šviesa...

  - - - -

O virš manęs gilūs spalio medžiai
Aš kūdikiu bandau aprėpti mirtį
Kas esat jūs, o liūdesiai bevardžiai
maldaujantys manęs tik prisiminti.