Benamės dienos

Išmaldauti pusryčiai, vakarienė,
pietų kvapas sklinda pro šaly,
aplenkdamas bedalį...
Kantraus laukimo apvaisinama,
numindyta kepurė  -
prieš nuklūpėtą išmaldą,
nešanti žvangantį „turtą“...
Lietaus nuglamonėti šaligatviai,
kiekvieną dieną –
kas rytą, leidžiasi sugundomi...
Tik vakaras, nuleidęs saulę, gulasi -
padvelkia šaltu oro bučiniu.
Priglaudžia ašarotos miesto arkos,
prie saulės išgulėto gulto...
Tyloj...
po pakibusiom miesto triukšmo dulkėm,
rytojuj...
atsiduoda sapnais nuskausmintas kūnas