DIRBTUVĖJE, APLINK IR SAVY
Rūtos dirbtuvė visad pakeliui ir atvira susitikimams. Saulius galėtų užeiti pas ją kada nori, tačiau jis bijo. Ne, nesivaržo jos draugų, kuriuos traukte traukia šios 22-jų dailiokės grožis. Berniukas žino nesąs išrinktuoju: vos 13-os, daug žemesnis ūgiu, jis – viso labo vaikas, skraidantis padebesiais ir dar tik kuriantis planus, kaip užkariauti pasaulį.
Ne, jis retai užeina Rūtos dirbtuvėn. Tiesa, su ja gerai...
- A, sveikas, Sauliau, - ji atidarė duris ir šiltai nužiūrėjo vaiką.
- Labas, Rūta. Aš galvojau, tavęs nebus.
- Užeik, ko stovi... turiu skubaus darbo... ne, nesutrukdysi.
- Čia tau, - jis ištiesė savaitę nešiotą apelsiną ir paskui ją nudūlino į kambarį, grūste prigrūstą visokio šlamšto, kokio pilna bet kurio dailininko dirbtuvėje. - Visai maloni netvarka.
- Ai, galva pilna sumanymų, o čia dar sesija ant nosies... gal apsikuopsiu kada nors, -- ji paspyrė kelis popieriaus lapus.
Vaikas smalsiai apsidairė aplink ir atsisėdo arčiau braižybinio stalo. Žvilgtelėjo - ji piešė eskizą spektakliui.
- Gal žinai, kokius batus dėvėjo Ričardas trečiasis?... tiek to, reiks ieškoti to sumauto albumo... arbatos nori?
- Ne-e...
Toliau ji šnekėjo apie savo planus, apie būsimą parodą, vardijo kažkokias pavardes. Kalbėjo nepakeldama nosies nuo eskizo ir tik retkarčiais pasisukdama durų pusėn, iš kur vis išlįsdavo plika kaimyno galva ir paprašydavo cigaretės ar dar ko nors gyvybiškai svarbaus.
Koks aš žioplys prieš ją... ša, raminkis, broli. Juk dar neprašnekai savo mylimiausia tema – apie save. Na nemoki tu bendrauti su žmonėmis, lygiai kaip savo silpnumą ar blogus įpročius pridengi vienišumu. Dar patylėk ir atrodysi netgi išmintingas.
Taip, Rūta buvo greitos nuovokos: mintimis paskendusi darbe, sklandžiai atrėždavo galvai iš tarp durų kad cigaretės baigėsi, o neužilgo jau įtikinėjo Saulių, kad menuose diletantams nėr kas veikti...
Tas žmogus manys, kad buvai geras pašnekovas, nes moki tylėti, dar neišmokęs reikšti minčių... ir pasibaigtum jam, taip ir nesulaukęs savojo žodžio... rišliai kalbantiems aš ir liksiu mažas... šneka ji su manim kaip gailestingoji sesuo...
Berniuko kairė koja pradėjo mėšlungiškai drebėti, ir kad užgniaužtų tą ne Parkinsono drebulį, jis atsistojo nuo kėdės ir įsibėgėjęs spyrė į kaimyno duris. Kitame kambaryje kažkas dusliai nukrito.
„Jai rūpi viskas ir visi, išskyrus mane“-- nubudo pyktis jame. „O dar tas jos klaidžiojantis žvilgsnis... “
Rūtai nulūžo pieštukas, ji klausiamai pažvelgė į berniuką.
- Išprotėjai?...
- Sauliuk, norėčiau nutapyti tavo portretą. Ar papozuotum keletą vakarų?
- Ne-e, - vaikas net išsigando savo „ne“. - Jokiu būdu. Niekada!
Vėl ėmė drebėti jo keliai. Rūta iš nuostabos net pamiršo užsičiaupti. Tačiau nieko nepasakė.
Nenoriu, kad tu mane nutapytum kaip paveiksliuką, įamžintum mažą, koks esu. Tas atvaizdas trukdytų matyti mane – koks būsiu. Aš kasdien augu, aš vis kitoks. Manęs neįmanoma turėti - aš neištikimas. Įsimylėjęs savo augimą, išduodu visus aplink, o taip pat ir save – vakar. Nori turėti vieną paveikslą, fotografiją? Aš ne fotografija, aš kinas. Manęs tau suskaičiuoti po kadrą nepavyks, pernelyg esu prieštaringas. Ir nukišti tą paveikslą užmarštin taip pat nepavyks. Ne tu man, čia aš tau paskelbiau vaikystės pabaigą savo laiškais.
Rūta tuo tarpu sėdėjo paskendusi tarp jai vienai suprantamų linijų ir dėmių. Netikėtai ji numetė pieštuką ir su visa kėde atsisuko į Saulių.
- Kodėl ne? Nužiūrėsiu? Man skubiai reikia portreto, peržiūra.
- Sauliau, mes gi draugai. Tu man draugas, kurio nebūna per daug. Kurio pasiilgsti. Todėl myli.
... draugas, draugelis, draugužis. Va, šuo – draugas. Geras, prisirišęs, ištikimas... Aš negeras. Ir neištikimas – būtent įsimylėjęs galėčiau lakstyti su kitomis. Ir nepatikimas – parduočiau tave pirmam, nuo kurio nenusuksi akių. Fe, nemyliu šunų. Žmonių taip pat. Jei paspyriau katiną koja, ar tai reiškia, kad nemyliu ir katinų? Tai gali reikšti daugiau – aš jų nekenčiu. Nes šiuo metu esu blogos nuotaikos...
„Nesuprantu aš jo. Betgi turi smarvės tas vaikis“- galvojo Rūta. „O Saulius profilis visai kaip iš Vermejerio drobių, reiks prikalbint “.
Ji ridinėjo pieštuką stalu. Paėmė nuo stalo apelsiną. Plikagalvis kaimynas, nė nežvilgtelėjęs į jų pusę, perėjo kambarį ir dingo kitose duryse.
„Šiandien jau nebaigsiu to suknisto eskizo“- pagalvojo Rūta. Nusišypsojo berniukui ir sušnabždėjo:
- Aš tuoj susiruošiu. Ar palydėsi mane?
- Gerai, - Saulius nutraukė savo tylą.
Saulius daug ko nesuprasdavo tėvo užrašuose.