Antroji legenda

2. Igorio statiniai

Igoris, kad neleistų įsišaknyti ir klestėti paleistuvystei, sugalvojo ne tik savotiškų naujovių, bet numatė, kad tai būtų daroma viešai. Jaunuolių bausmės laikas buvo skelbiamas iš anksto ir į šias (ypač vaikinų) ceremonijas būdavo suvaromi ne tik dvaro žmonės, bet rinkdavosi ir aplinkinių vietovių didikai.
Į vakarų pusę, kur susiduria Igarių ir Šekų kaimai, vietovė išraižyta giliomis daubomis. Jos tarsi penkių dešimčių metrų gylio žemės bangos eina viena po kitos, o pastarasis šlaitas yra pats aukščiausias, stačiausias ir atsiveria į Erlos upelio pelkes.
Tą paskutinį šlaitą Igoris ir pavertė jaunuolių Golgotos kalnu. Kol tas buvo padaryta, pirmiausia, keliolika savaičių varė Igarių ir kitų kaimų baudžiauninkus, kurie turėjo pritempti čia daug akmenų. Jų aplinkiniuose laukuose buvo neprapučiama daugybė. Vėliau tais akmenimis buvo dailiai išgrįstas statusis daubos šlaitas. Jis pasidarė lygus ir kietas, ar net slydus ir ant jo, kaip stataus stogo, niekas negalėdavo išsilaikyti ar pastovėti. Pabandžiusieji kaip akmenys ar rąstai riedėdavo pakalnėn, ir retai kuris savo kojomis begalėdavo užlipti atgal. O kadangi apačioje šlaitas atsidurdavo tiesiai į pagilintą skysto dumblo ir vandens pritvinusią Erlos upelio pelkę, tai išsikapanoti gyvam vilčių bemaž nebelikdavo — tas skystas dumblas negailestingai viską prarydavo ir amžinai paslėpdavo...
Statusis šlaitas buvo skirtas pasileidusiems ir mergaitę apgavusiems jaunuoliams.
Buvo suręstas dar vienas statinys. Igoris savo darže prie pat Erlos upelio iš tų pačių lauko akmenų paleistuvėms ir nekaltybę praradusioms mergaitėms pastatė Mirties kalėjimą. Tai buvo keturių merų aukščio, storomis akmens sienomis, pačiam viršuje mažais pailgais langeliais (teisingiau skylėmis), šiaudų stogu, keturkampas statinys. Čia visada būdavo drėgna ir vėsu. Sienų akmenys, tarsi gailėdami pasmerktųjų merginų, nuolat ašarodavo vandens lašais. Juolab, kad juoda kalėjimo grindų žemė, net karščiausiomis vasaros dienomis būdavo pritilžusi vandens ir visada drėgna, o sumintas durpžemis, tarsi atmirkytas molis, visada slydus ir minkštas.
Ilgainiui Igorio mergaitėms pastatytąjį kalėjimą žmonės praminė "Katoržnij ogorod" (Katorgos daržas). Dar vėliau, jau panaikinus baudžiavą, akmeninis pastatas sugriuvo, bet to žemės sklypo pavadinimas nebepasikeitė, tik sulietuvėjo ir jis buvo vadinamas "Kataržienės daržu".