Užuolaidos atneša vakarą,
fėjų kvapai pasklinda.
Kaimynų vaikis
apačioj kutena smuiką
dieną ištaršęs širšių lizdą.
Atsivelka paskui save
sentimentalią saulės
laidą, kuri kaip čiulpinukas
pasimovus styro
ant akacijos.
Šitoj gatvelėj
visada pozuoja laikas-
gaila numiręs Pissaro
pamatęs tai jis krykštautų
lyg vaikas.
Aptirpsta sirupu akacija
vėjas skverną išsitepa,
pajutęs jojo peniuarą
šuva po tuopomis užsnūsta,
palikęs įžeistą mėnulį.
2003 vasara, nesutvarkytas, bet vis tiek idejau