Weird Star "Seno miškinio atostogos" parodija.
[reikia ir iš rimtesnių pasišaipyt :) ne vien iš jovaro]
--------------------------------
Ankstus rytas po krušos. Geriausias laikas ravėti kanapėles.
- Mes ketiname čia įkurdinti kelis padarus...
Kvailas, kitapus mano kaimyno draugelio mamos pusbrolio tvartelio slenksčio, mindžiukuojantis treninguotas žmogpalaikis kaišioja po nosimi leidimus sodinti mišką mano sode. Tvarkingai sulaižyti pažastų plaukai ir serijinio žudiko manjako kilerio psichopato šypsena - lyg pasityčiojimas iš mano depiliuotos krūtinės bei nudriskusių pėdkelnių - kaip tik ketinau eiti ravėti kanapėlių, tokio darbo negalima patikėti "žajabyš" tipo robotpalaikiui, kurie nuravi iš darželio ne tik piktžoles, bet ir obelis, šimtamečius ąžuolus bei kaliauses. Šio šlamšto savo sode nelaikau, ir keliuos su pirmaisiais gaidžiais - vienintelis armijos, kovojančios prieš piktžoles (bei prostituciją) karys, tempiantis senelio palikimą - senutėlį pripučiamą vyrą.
Mane erzina nuo atvykėlio sklindantis "Šnaps" šnapso, pašalinančio nepageidaujamą blaivumą, aromatas. Negaliu užuosti, kaip kvepia žemė po krušos.
- Tu įmynei į žiurkėno lavoną - burbteliu, mintyse keikdamas smunkančias pėdkelnes. Dar truputis ir išlįs...
Žmogėnas akimirksniu žagteli ir žiaugteli, o tada žengteli šalin, murmėdamas mikės pūkuotuko murmelę. Aš abejingai kasausi visur kur pasiekiu - bene bus koks erklys įsičiulpęs.
- Negeri šiemet erkliai, - paaiškinu treninguočiui, - vos tik įsičiulps - iškart parkės prasideda. Ir niežti...
Kvailas vyriškis apsidairo. Pradedu kasytis save iš kitos pusės.
- Taip taip, ne vienas ūkis galą gavo per tuos erklius.
Žmogėnas klausiamai spokso, tačiau paaiškinti, kas yra galas, nesiteikiu. Necenzūriškai skambėtų.
- Mes... ūūū... jums nemaišysim, - patikina treningiukais apsirėdęs žmogpalaikis, nedrąsiai kasydamas man paausį.
- Labai tikiuosi, - sakau glostydamas jam kaklą, - Anava, praeitą kartą teko Mikę Pūkuotuką su draugais iš dumblo traukti... O bjauriausias buvo bjaurusis ančiukas. Net erkliai jo nekando.
Vyrukas pažaliavęs mosuoja rankomis. Pastebiu, kad beglostydamas pradėjau jį smaugti. Lėtai atitraukiu ranką.
- Pone, šįkart čia bus Raudonkepuraitė su Džoniu Bravo... Ir Monika Levinsky.
- Žiūrėk tu man, - nutraukiu jo monologą, - kad tas Monika neitų mano barščių vogt! Delfiną paleisiu.
Vyriškis neramiai dairosi - turbūt narkomanas.
- Pone ar turite teisę laikyti delfiną?
- Aš turiu teisę laikyti tave asilu ir neatsakyti į šį keblų klausimą.
Nusisukau ir nušlepsėjau kur kojos vedė. Kaip skaniai kvepia žemė po krušos.
Skaniau nei erklių uogienė.