galva plyšta nuo dūmų ir vyno
ir nuo žodžių teisingų kvailų
veidrody šįryt savęs nepažinęs
tu nusprendei tapti kitu
ir tiek to tu laimingas žmogus
tu džiaugiesi juokiesi kartu
tik iš veidrodžio vaikas bailus
nusijuoks ir pravirks tai vis tu
o po to jis užaugs ir pasens
tu ir vėl daug geri ir rūkai
ir tik sielon kažkas pasibels
kartą taręs gyventi kitaip
ir užmigs po bemiegės nakties
ir tik veidrody žvakės šviesa
neužgęstančiai blankiai švies
tau netapus kitu net sapne