Užgęsta žvakė

Tylu. Pats vidurys nakties.
Kambarys pilnas apsnūdusių frazių -
nuotrupų iš klausimų.
Nuoga medžio šaka
danguje braižo (ne) suprantamus ženklus -
gal jie apsaugos nuo piktos akies.
Už lango, sodo gale,
į lūšnos erdvę braunasi mirtis -
turbūt kažkam atėjo laikas.
Viduje kažkas uždega žvakę -
maža liepsnelė siūbuoja ant sienos,
menkas vėjo gūsis ir ji ištirps tamsoje.
Vaikiškas šešėlis padaro kryžiaus ženklą
ir pradingsta -
užgęsta žvakė švietusi jam.
Debesys leidžiasi ant žemės paviršiaus,
pradeda lyti -
sunkūs lašai dūžta į stiklą.


Galbūt mirtis dabar jau braunas į tavus namus...