Mėlynbarzdis

Elžbieta, neliesk šitos rankenos.

Durys užvertos
ir klausimams vietos nepalikta,
bet raktas jau šyla delne.

Elžbieta, neliesk šitos rankenos.

Girdėjai jo balsą?
- lyg šimtas perkūnų grūmotų

Regėjai jo žvilgsnį?
- akmuo būtų šiltas palygint

Elžbieta, neliesk šitos rankenos.

Pirmąjį vakarą kūkčiojai
kampe pasislėpus
rankas baltapirštes grąžei

(ant bevardžio - sunkus aukso žiedas
pajuodęs, vis smunka)

motut, kodėl mane leidai
motut, baugu man šio dvaro
motut, jis ateina

ir lūpas užspaudžia bučiniu.
Suvirpęs gęsta žibintas.

Elžbieta, neliesk šitos rankenos.

Naktimis miegamajam verki
lauki jo žingsnių už durų
įsisupus į šilką, drebėdama

jo pirštai tarp tavo šlaunų
sunkus tarsi karstas jo kūnas

iš barzdos išsiraito
šnypščiančios melsvos gyvatės
ir gelia į širdį

Elžbieta, neliesk šitos rankenos.

jis užuos tavo baimę
jis užuos tavo gėdą

Ta dėmė nenuplaunama -
durys telieka užvertos.

Elžbieta, tu paskutinė.