tavo šešėlyje sūnaus veidas kyla

paskutinio
tavo
sapnuoto
sūnaus
veidas
pievoj
prie akmens
švytėjo
netikros akys
buko
paršo
merdinčio
duokš ranką
sakau
noriu paspaust
kad
po lova
šviesa
susikaupusi
slystų palengva
pažeme
link pievos
akių
šalčio
prisisiurbt
ir pakilt
iš
sunkumo
trykštančio
pro tarpus
vėjo vis
siūbuojančio
obelų pakibusių
viršūnes
prie pat
artėjančio fronto
aš ne su jumis
ir
neuostysiu
muilo
pati turiu
savo akims
neregėms
plaukiant
prieš
pieno srovę
auštant
grįžta
keletas
sparnuotų dievų
nei tavo
nei mano
tik vakar
nusiskutau
antakį
dabar
jaučiuos stipresnė
avis
tik
be plunksnų
dar
svajonėse savo
supyniau
žalią su rožine
tiesą
seniai
tau atidaviau
idant
atsiknistų
12 juodvarnių
svetimas seseris
viliojančių
šunų
visada laukiau
vieno tyro
šliauktelėjimo
iš kairės
kai
po truputį
sniege
švinta kraujas
užspringusio
medžio
savo gerumu
mirusio

pagaliau
pirštai pabalo