Visa kita rytoj...

Turiu dvi valandas. Esu stebimas trijų sargybinių. Ką tik atnešė kepsnį. Mano mėgstamiausią patiekalą. Vakar jo prašiau. Jis skanus. Prapjovus mėsą išbėga kraujas. Būtent tokio ir norėjau. Su krauju. Tuoj manęs ateis. Kol kas turiu teisę žiūrėti televiziją, klausyti radijo, skaityti knygas. Tačiau man nereikia svetimų gyvenimų. Paprašiau pieštuko ir kelių tuščių lapų. Gal į juos tilps mano gyvenimas? Tiesa, paskutiniąsias dvi valandas mane gali lankyti draugai ir dvasininkas. Draugų neturiu. Dievo netikiu. Todėl nenoriu nieko matyti! Trokštu vienumos ir ramybės!.. Toks paskutinis mano noras.
    Naktis. Nemiegu tik aš ir miestas. Beprotybė. Juokas. Ašaros. Požeminės perėjos tamsa. Švirkštai. Vėjas suka lapus po kojom. Ekstazi ir kaifas. Prozakas. Centai. Ištiestos rankos. Peilis už nugaros. Kas parduoda? Kas perka? Aš? Perku ar parduodu? Nežinau. Kiek duosi? Užteks... Kas rytoj? Nežinau...
    Rytas. Aš laukiu. Vėluoju. Man skauda galvą. Vakar švenčiau. Laisčiau savo apgailėtiną gyvenimą. Net nepamenu, su kuo. Vartau laikraštį. „Dirbame nuo 9 iki 20 valandos – Psichologinė pagalba“. Gal ir įdomu būtų pasiknaisioti savo purve? Kiek aš su juo galiu gyvent? Psichiatrai gąsdina. Tačiau ten juk manęs kaip bepročio neapvilks tramdomaisiais marškiniais? Išsiimu piniginę, permetu akimis pinigus. Turėtų užtekti.
    Klinika.
- Jūsų eilė, pone.
- Ačiū, sesele, einu.
    Praveriu duris. Minkštas odinis krėslas. Stalas. Užuolaidos, jos užtrauktos.
- Jauskitės patogiai.
- Ačiū, gydytojau, prisėsiu.
- Prašom įsitaisyti patogiai. Ar jums kas nors neduoda ramybės?
- Taip.
- Kas?
- Nežinau.
- Papasakokit.
- Man tik reikia vaistų. Ko nors, kas padėtų pamiršti tuos sapnus, tuos košmarus.
- Papasakokit, kokie jie. Aš klausau.
    Jis klauso. Mano rankos prakaituoja. Aš ramus. Privalau toks būti. Atsipalaiduoju. Tegul jis klauso. Užsimerkiu... Pasąmonė sugrąžina vaizdus...
    Baras.
    Smogas. Kylantys tabako dūmai. Šurmulys. Skambančios taurės, bokalai.
- Sudie! Būk laimingas.
- Nepalik manęs, aš tave myliu. Tu juk tai žinai.
- Eik po velnių. Žinau, nesu Tau vienintelė.
    Ji trinktelėjo durim ir išėjo. Aš likau vienas. Tegu eina. Tačiau su kuo šią naktį miegosiu? Nesu pratęs likti vienas. Mirkteliu kitai, sėdinčiai prie baro. Užsakau išgert. Ji šypsosi. Mes susipažįstam. Kalbamės. Ji klausia, kiek uždirbu, kur gyvenu. Gyvenu gerai...
    Trakšteli rakinamų durų spyna. Mus pasitinka išmėtyti daiktai. Todėl nedegu šviesos. Slenkam į kambarį. Ji gražiai nusirengia... Man neįdomu, ką ji veikia, kur gyvena. Dabar aš ne vienas. Visa kita rytoj...
    „Paskambink man... “ Žodžiai ir skaičiai ant veidrodžio. Jos lūpdažis ryškiai raudonas. Skambinu. Paskiriu pasimatymą. Parke bučiuojasi poros, laksto laimingi vaikai. Deja, jos nesulaukiu.
    Naktis. Požeminė perėja. Rankoje švirkštas. Tamsu. Kaip kažkada... Aš neskiriu nakties nuo dienos. Šiandien skirsiu. Po kelių valandų nusileisiu. Tada nebus nieko – tik skausmas ir tuštuma. Rytoj pabusiu savo lovoj, su gėda, gailesčiu ar pasibjaurėjimu. Tik dar nežinau, ko bus gaila, savęs ar to pasaulio virš perėjos. Apčiuopiu venas. Dūris. Tikslus ir preciziškas kaip niekad. Palaipsniui imu tirpti. Dabar čia nelieka nieko. Tik tamsi požeminė perėja. Ir tyla. Visa kita rytoj.
    Tu stovi gatvėje. Dabar tavo laikrodis rodo pusę trijų nakties. Jautiesi vienišas? Paliktas? Atsisuk. Pažįsti? Ten Ji. Ta, kuri neatėjo. Kalbasi dviese. Jis išsitraukia piniginę. Mosikuoja pinigais. Ji spjauna jam į veidą. Smūgis. Ji parkrenta ant grindinio. Jis nusisuka. Tau ji vis dar kažką reiškia...
    Parodyk jam! Visada juk naktį nešiojies peilį. Ne todėl, kad bijai, o todėl, kad gyveni mieste. Tave nuo jų skiria tik gatvė. Tu perbėgi ją, širdis daužosi kaip išprotėjus, priartėji. Jis palinkęs prie jos. Tavęs nemato. Tu esi už nugaros. Užsimoji... Į nugarą... Akyse tamsu kaip perėjoje, ausyse ima spengti...
    Vakar prasibadžiau visus pinigus. Šiandien liūdna. Nieko neturiu. Viską palikau ten... Požemyje... Pažįstamas davė fotografo numerį. Sakė: fotografuoja vyrus. Ir... Už tai moka... Paskambinu ir susitariu. Šįvakar pas jį. Studijoje šalta. Nusimetu drabužius, nes jis taip liepia. Įdėmiai apžiūri mano kūną. Fotografo blykstė akina. Mano nuogumas tampa ne mano. Spaudžiu delne pinigus. Apsirengiu. Išeinu. Eidamas gatve jaučiu žvilgsnius. Jie pamatys mane nuogą. Bet dar ne dabar...
    Vėl geriu... plaunu kraują. Pridengiu nuogumą, viskiu. Blyksteli pavieniai vaizdai. Bandau juos surikiuoti, vieną po kito. Prisimenu – surinkau greitosios numerį. Toji mergina ligoninėj, o jos vaikinas... Į rojų bilieto nepirko, todėl, matyt, važiuos kitur. Varginanti apklausa policijos nuovadoje. Peilis nerastas, mergina nepabunda iš komos. Tik ji galėtų viską paaiškinti. Bet ji nepaaiškins... Policininkams priskiedžiau, kad gerai pasilinksminęs klube ėjau namo ir, pamatęs du žmones be sąmonės, iškart pakviečiau greitąją. Patikėjo. Gal jiems patinka profesionalus melas?
    Žingsniai. Gatvės lempų šviesos. Alsavimas. Pravažiuojančios mašinos. Vaikai, prašantys centų. Prabangios parduotuvių vitrinos. Bomžai, ieškantys maisto konteineriuose. Neištuštėjančios kavinės. Iš delno į delną keliaujantys kvaišalai. Kaip išlikti? Kaip išgyventi? Ar žinai? Ką? Miestas niekada nemiega. Ištisą parą parduodi. Ištisą parą perki. 24 valandas per parą matai. Tą patį. Kraują...
- Pone, jūsų konsultacijai skirtas laikas baigėsi. Manęs laukia kiti pacientai. Manau, mums dar reikėtų susitikti kitą savaitę. Kol kas paskirsiu medikamentinį gydymą.
- Mane košmarai labai vargina, gydytojau. Sapnuoju vos ne kiekvieną naktį. Dieną tie košmarai iškyla prieš akis ir aš negaliu susikaupti, jie man trukdo gyventi ir dirbti.
- Aš jus suprantu. Skiriu jums gydymą, bet antrą kartą susitikę mes turim išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių šie košmarai iškyla jūsų sąmonėje. Gal esate ką nors panašaus patyręs ar neseniai turėjot stiprių emocinių stresų? Apie tai pasikalbėsim po savaitės.
    Gydytojas rašo receptą.
- Ne, tikrai nieko panašaus nesu patyręs. Tikiuosi, jūsų gydymas man padės ir visa tai liausis mane kankinę.
- Bet po savaitės privalote sugrįžti! – paduodamas receptą, kreivai nusišypso psichiatras.
    Padėkoju, sumoku pinigus ir išeinu į miestą. Pasirąžau, giliai įkvėpiu, prisidegu cigaretę, išsitraukiu receptą, perskaitau antidepresantų pavadinimą. Pasauly nieko naujo, ar tau bloga, ar gera – visada išrašys antidepresantų. Viena tabletė – ir gyvenimas pasikeis? Skaičiuoju pinigus. Atrodo, išeis dar viskio butelis. Niekada nesu gėręs viskio su vaistais, turėtų „vežti“.
    Mano laikas baigiasi. Ant stalo guli trys lapai. Dedu tašką. Paskutinį. Stabteliu. Gyvenimas sutilpo į tris lapus? Atsilošiu. Laša, kaip kraujas laša paskutinės sekundės. Netrukus mane pasodins į krėslą, prisegs odinius diržus. Mano galva bus plika, jie tuo pasirūpins. Varinis elektrodas priglus prie mano plikės. Metalas bus šaltas. Tarp galvos ir elektrodų įdės šlapią kempinę. Antrą elektrodą pritvirtins prie kairės mano kojos.
    Trys budeliai vienu metu patrauks rankenas, tačiau tik vienas iš jų paleis srovę. Jie nežinos, kuris įvykdys nuosprendį. Žinosiu tik aš. Penkias sekundes mano kūnu tekės dviejų tūkstančių voltų elektros srovė, dešimt sekundžių – tūkstančio, dvi minutes dviejų šimtų voltų. Mano kūnas ims garuoti, rankų ir galvos plaukai užsiliepsnos, kraujas ištrykš iš kiekvienos mano galvoje trūkusios gyslos. Rytoj nebebus. Teliks trys prirašyti lapai...