gaudant naivumą

Iš už kuždesio atšliaužia juokas,
Užkamšydamas sienoms ausis.
Paskui snaudžiantys tapetai suokia,
Kad balandis pašautas - išskris.

          [o aš netikiu ---
                      plunksnos sukimba]

Ir dažais jų dantis užteplioju
Šaukšteliu, apskrudintu vakar,
Aistrą drebančiom rankom nešiojant.
Anot jų, realumo trūkstą dar.

        [realybė - ne man! - ištrykštu.
                        cukrinukai
                              prie plieno
                                      nelimpa]

Dar vėliau į kaimus išbėgu
Sniege stingstančių kūdikių rinkti
Paskubėsiu, kol saulė nemiega,
Kol nespėjo vaikystė užspringti.

        [Jų švininiuos
                  delnuos
                        tyrume
                            išsimaudau... ]