pavalgykime

– skanaus.
– ačiū...

skaniai papietavo
vakarykštis ilgesys.
vakarienė atšalo
belaukiant.
kas buvo meniu?
palikau
po velėna.
ieškojai?
kas kaltas, brolau?;)

vakar gimusi
šiandien sušalusi
nesuvystyta
sėdėjau kėdėj
vakaro.
drėgmė kuteno strėnas.
taurė vis tuštėjo –
dar viena nauja
po anos – senos...
greit šnabždėjo
nerimą, abejingumą
ir tuštybę (ar tuštumą?..
savo)

„rėmai”
„porėmiai”
„turėklai”...
gal „parankė”? – žodžiai
maišėsi nuo
apsuktos galvos.
nešokau.
šiaip tik buvo baisiai
greitas
skėčio apskritimas
apačioj dangaus.

žvaigždės
ne romantiką skaičiavo.
tik pašiurpusias
tarp šonkaulių adatėles.
ir istoriją kažkur
kažkas užrašinėjo
mums nežinant.
paskutinį vakaro šviestuvą
begęsinant.
išpilant lašus iš taurių
pro kreivas turėklų liestines...

vakarienė kitą kartą –
neatšalus (pažadėjai) bus.
na gerai, vakarieniausime
kai vėl strėles galąsime
ir mėtys jas į mus
ta ilgesinga,
nepasotinama,
duoklės reikalaujanti
diena
(iš kalendoriaus
išplėšta)
kantrybės reikalaujantis
vidinis aš –
tiek tavo, tiek ir mano –
badmečio sulaukęs.