Gyveno kartą maža mergaitė. Užaugusi norėjo sutikti princą ant žirgo (žirgo spalva nesvarbi), būtinai ištekėti ir laimingai gyventi. Pora vaikučių pabiručių irgi būtų ne pro šalį. Deja, maža mergaitė dar nežinojo, kad naivuolės- tiesiog archeologinė iškasena, ir vieta joms- devynioliktas amžius. Todėl augant jai teko skubiai keisti savo vaikiškas svajones į kur kas labiau suprantamas ir žymiai lengviau įgyvendinamas. Pavyzdžiui, žymiai lengviau yra suvilioti svetimą vyrą, nei sulaukti savojo princo. Tai skelbia statistika. Dar ji skelbia, kad kas antra susituokusi pora skirsis. Tad ar verta tuoktis? O vaikai?... Taip, jie mieli, gražūs, linksmi, ir geriausia, kai jie draugų.
Ši maža mergaitė, ex naivuolė, dabar gyvena svetimą gyvenimą. Ryte vedžioja svetimą šunį ir už tai gauna keletą dolerių, darbe rašo svetimus tekstus (o kažkas juos pristato kaip savo nepakartojamus apsakymus, bet nesvarbu), o vakare miega su svetimu vyru. Maža mergaitė- aš.
-laba.
-la.
-ką darai?
-myliuosi. (Jis meluoja, jei mylėtųsi, neatsilieptų. Žmona neleistų, užgultų telefoną visu kūnu, prispaustų mano skambutį iki begalybės. Iki dangaus, kaip Mėlyna sako. Turbūt nusišneka.)
-meluoji, triuši! (Triušis- vienas iš mano vaikystės žaislų, dabar šis vardas puikiai tinka vaikinukui atsikišusiais dantimis. Gražu.)
-mhm.. Ko tu vėl nori?
-noriu pasakyt, kad eitum po velnių. Pasakyt, kad daugiau tau nebeskambinsiu, bijojau, jei nepasakysiu, tu gali manyti, kad aš neturiu laiko ar tyčia neskambinu, laukdama tavojo skambučio. Iš tiesų aš neskambinsiu tyčia. Nenoriu. Nėra/nebuvo/nebus nuotaikos. (Pasielgiau kaip šešiolikmetė, kuri skambina, norėdama n-tąjį kartą perspėti apie galimą išsiskyrimą. Net pačiai juokinga pasidarė. Ir lengva toj vietoj, kur turėtų būti širdis.)
Nusvyruoju prie šaldytuvo. Šalto, kaip pokalbis ir tavo širdis. Norisi ką nors suvalgyti. Arba dar geriau-išgerti. Bet paskutinį šampaną supyliau santechnikui, kuris taisė prakiurusią mano sielą. Limonadas man varo depresiją. Arba alergiją. Gydytojas sakė, kad aš alergiška limonadui ir kai kuriems žmonės. Pirštais nerodysim, nors ir Amerika.
Randu sumuštinį. Vakarykštis, bet valgyt tinkamas. Atskiriu pagal kvapą- turiu gerą uoslę. Deja, ji nepadeda atskirti, ar vyras tinkamas, ar ne. Prieš porą mėnesių buvau įsimylėjusi savo.. (ne, ne kaimyną, ne mokytoją, ne vyresnį draugą ir netgi ne draugės vaikiną- būtu per daug banalu. O aš juk tokia nebanali/nepakartojama/nenuobodi/neperrėkiama. Irgi į temą.) Tai va, aš buvau įsimylėjusi savo dėdę. Patikėjai?
Sumuštinį suvalgiau, dabar norėtųsi nuveikti ką nors gero. Pvz., išspardyti kam nors užpakalį. Arba susikrauti daiktus. Ryt mano skrydis- fly, baby, fly to the skyyyyyyyyy! Lagaminas per mažas mano jausmams sudėti, bet daiktams- kaip tik. Tvarkingai supakuoju megztukus, kelnes, sijonus, nepamirštu skėčio, feno, kosmetikos ir kitų labai reikalingų daiktų. Ir rėmelių su triušio nuotrauka. Su kurio triušio? Whatever. Dantų šepetėlio nereikia- vonioje už Atlanto jis guli nuo praėjusio karto. Kažką pamiršau.. Ar tik ne bilietus? Et, nesvarbu. Atsigulu į lovą ir laukiu kito ryto. Kito gyvenimo. Ryte atsikelsiu, nusiprausiu, apsirengsiu, išpakuosiu daiktus ir įsivaizduosiu, kad skrydis buvo sėkmingas. (Oro duobių nebuvo, o stiuardesė tris kartus pasiūlė viskio. Pasiūlymus priėmiau) Taip dariau jau kokį šimtą kartų. Gal šimtas pirmas manęs nenuvils?
Daugiau jokių cirkų, jokių dūsavimų į ragelį- maža mergaitė suaugo, ir tik giliai širdyje laukia princo. Taip giliai, kad niekas niekada nesužinos. O ledas nuo širdies labai tinka su viskiu. Gaivina.