Tyliai ošia miškas. Dvelkia malonus bei šiltas vėjelis. Vasaros pradžia. Saulė jau prie laidos: savaisiais spinduliais nudažė medžius, medinį namą, svirtį, paukščius ir taip pat mažą mergaitę, sėdinčią namo prieangyje. Žvirbliai čirškiasi dulkėse.
“Ir jiems jau laikas namo. ”
— Yuna, eik miegoti! Juk žinai, kad anksti keltis reikės! — kriokė moteris, iškišusi savąją galvą pro langą.
Žvirbliai išsigando šio riksmo ir tuoj pat paliko mergaitę vieną. Toji nieko nesakiusi jau stojosi ir pasisuko eiti tvarto link, kai staiga nežinia iš kur svaiginantis dundesys nustelbė mišką: suspindėjo šviesa, karksėdamos varnos pakilo į orą, suūžė miškas — kažkas sprogo?
— Teta, teta! — šaukdama Yuna įbėgo į kambarį. — Ar negirdėjot baisaus triukšmo? Miške kažkas įvyko...
— Kas yra?! Ko tu dar nemiegi? Eik, miegok! — net neatsisukusi spiegiančiu balsu rėkė moteris.
— Bet teta… — tarusi žengė žingsnį į kambarį.
— Kas tau buvo pasakyta?! Dar neklausysi, išmesiu lauk į mišką ir paklaidinsiu!
Moteris atsisuko ir siaurom lyg žebenkšties akimis pažvelgė į mergaitę. Toji krūptelėjo ir išbėgo į kiemą. Norėjo klausyti tetos, bet pirmąsyk jautė, kad privalo nepaklusti. Niekaip negalėjo pamiršti to garso — jis buvo kažkoks įdomus, dar negirdėtas ir neįprastas šiose apylinkėse. Yuna nusprendė palaukti nakties ir išsliūkinti į mišką.
Ji miegodavo tvarte ant šieno. Tiksliau šį miegą buvo galima vadinti tik pastangomis užmigti. Per dažnai karčios ašaros kaitindavo skruostus ir neleisdavo pasinerti į sapnų karalystę, kur bent ten kartais susitikdavo su tėvais. Jiems mirus, į namus atvyko motinos brolis su žmona ir apsigyveno čia. Prisiminimai vis blanko ir blanko, kol iš tėvelių beliko tik siluetai su švytinčiomis šypsenomis.
Kai mėnulis, išlindęs pro skylėtą tvarto stogą, apšvietė jos veidą, mergaitė nieko nelaukdama atsikėlė, atsargiai pradarė gergždžiančias duris ir skuoste nuskuodė į miško gilumą. Nekantraudama bėgo per brūzgynus, net kelis kartus klūptelėdavo prie kupstų, bet atsikeldavo ir toliau bėgo — taip troško pamatyti, kas ten įvyko. Nerūpėjo nei laukiantis pavojus, nei skausmas, sukeltas sausų kadagių, tik bėgo ir bėgo. Pagaliau pasiekė tą vietą. Yuna sustojo, išplėtė jau ir taip dideles savo akis ir visa apsnūdusi iš lėto žengė vieną, paskui kitą ir dar kitą žingsnį. Miško aikštelėje buvo matyti išmuštas galingos jėgos krateris, o jo viduryje... Yuna pasimuistė, atgavo aiškų žvilgsnį ir prilėkė prie gulinčio žmogaus. Atsiklaupė šalia ir švelniai purtė jį.
— Pone, pone... pone, pabuskite.
Bet šis nereagavo ir mergaitei toptelėjo, kad gal jis miręs. Visa virpanti pridėjo ausį prie jo krūtinės ir nusišypsojusi atsiduso. Nepažįstamasis neatrodė esantis iš prastuomenės, vilkėjo šviesius marškinius, gražintus auksiniais apvadais, plaukai dailiai nukirpti ir tamsūs lyg varno plunksnos, bet išsidraikę. Yuna užsimerkė ir užmigo, dar niekada nesijautė tokia artima jam po tėvelių mirties.
Nepažįstamasis atsibudo ir labai nustebo pamatęs šalia savęs mažą mergaitę. Yuna taip pat nubudo ir įbedė rudas akis į vaikiną. Šis pradėjo dairytis aplinkui lyg kažko ieškotų ir jau stojosi, kai mergaitė abiem rankutėm suėmė jo ranką ir paklausė, neatitraukdama akių:
— Kuo jūs vardu?
— Karonas. — ištraukė savo ranką ir atsistojo.
— O mano — Yuna. — tarusi nusišypsojo.
Vaikinas paėjęs kelis žingsnius suklupo. Mergaitė išsigandusi prišoko prie Karono ir padėjo atsistoti.
— Kas jums?
— Nieko.
— Aš palydėsiu jus iki savų namų, gerai?
— Gerai…
Troboje jau jos laukė teta ir dėdė.
— Kokį čia valkatą tempi į namus?
Moteris, pamačiusi vaikino išvaizdą, kumštelėjo vyrui į pašonę ir meiliu balsu kreipėsi į Yuną:
— Dukrele mano, kur buvai? Kas nutiko šiam nelaimingajam žmogui?
Yuna nustebusi malonių žodžių sutriko ir nesuvokė ką ir beatsakyti, dar niekada nėra girdėjusi tokio tetos balso. Pasodino Karoną į kėdę ir nulėkė atnešti vandens iš šulinio. Moteris nieko nelaukdama suruošė pusryčius ir patiesė stalą. Visi susėdo prie stalo, bet valgė tik Karonas ir Yuna. Moteris su vyru įdėmiai stebėjo naująjį svečią, kol vaikinas padėjo šaukštą ir taip pat pažvelgė į juos.
— Atleiskite mums už kuklumą, bet mes nepratę priiminėti tokių svečių. Sakykite kaip jus vadinti?
— Nieko tokio, mane visi vadina Karonu. — greitai atsakė jis.
— Ir dar sakykite, iš kur jūs atvykote, nelaimingasis?
— Aš esu angelas ir...
Dar nespėjus pabaigti moteris su vyru nustelbė jo žodžius gyvulišku juoku. Nors jie jau nebesiklausė, Karonas tarė:
— Dėkoju už pusryčius.
Atsistojo ir sukosi eiti laukan, kai vėl pajuto į save įsmeigtas dviejų akių žiburiukus.
— Kokius valkatas dar ir bepročius čia tempi?! — vis dar kvatodamasi spygavo moteris.
Bet mergaitė nebegirdėjo, tik vis žiūrėjo ir žiūrėjo, kol Karonas apsisuko ir išėjo. Yuna taip pat atsistojo, kad net kėdė susvyravo, ir puolė pro duris.
— Pone Karonai, pone Karonai, palaukit!
Vaikinas sustojo ir atsigręžė.
— Aš jumis tikiu. Prašau neišeikit!
— Aš buvau angelu... bet man lengvai nurėžė sparnus be jokio pasigailėjimo. Ar supranti ką tai reiškia?
Yuna tik papurtė galvą, tačiau ir toliau klausėsi įdėmiai.
— Nebežinau kas aš. Ar man suteikta galimybė gyventi kaip žmogui? Kuo aš tapau? — kiek patylėjęs prakalbo. — Ačiū už pagalbą, bet aš jau keliausiu, viso gero. — pasakęs apsisuko ir pradėjo žingsniuoti.
Mergaitės skruostu nuriedėjo ašara ir suvokusi paskutinių žodžių prasmę, nejučia prilėkė čia pat, apkabino Karoną iš už nugaros ir maldavo:
— Pasiimk ir mane...
— Kad pirma turiu rasti atsakymus į savo klausimus ir mokytis gyventi, o tik paskui galėsiu kuo nors pasirūpinti.
— Prašau... aš pati savimi pasirūpinsiu ir dar tave galėsiu pamokyti. — kūkčiojo ji.
— Na gerai, eime... vis tiek sektum iš paskos? — taręs pažvelgė į Yuną, o toji atsakė šypsena.
Šios apylinkės garsėjo neaprėpiamais miškais. Yuna niekada nebuvo išėjusi už jų, nei mačiusi miestų, nei kitų žmonių. Keliavo abu giriomis, mito rastomis uogomis ir pirmąją naktį praleido po atviru dangumi. Ryškiai spindėjo pilnatis, kuri suteikė keliautojams patogią progą pasipasakoti bei pasinerti į savas svajas.
— Ar tu tiki Dievu? — stebėdamas dangų paklausė jis.
— Tikiu. — tarusi uždėjo rankutę ant Karono krūtinės kairėje pusėje. — Štai čia jis gyvena ir aš jį myliu labai labai. Tik jis, vienintelis, mane išklausydavo ir padėdavo ištverti šitą kančią.
— Koks permainingas dangus... ar niekada nepastebėdavai? Saulei šviečiant — aiškus ir tyras, o jau šiam šviesuliui pasišalinus, dangus tampa tamsus ir apgaulingas. — priglaudžia jos rankutę savąja ir tęsia toliau. — Tavo tikėjimas labai stiprus. Tik neprarask jo, kaip aš, kad lengvai sugebėjau. Neleisk abejonės liepsnai įsižiebti...
Mėnulis, skaistaveidis, pasislėpė už medžių ir jau nebepasirodė ligi kitos nakties. Tylos drumstėjai neilgai trukus migo...
Kitą dieną, kad ir kaip sparčiai keliavo, bet dar nespėjo išžengti šių miškų kaip ir antrąją dieną. Keliautojus užklupo trečioji naktis. Pro vešlius medžių lapus spindėjo pilnatis. Jau buvo gili naktis, kai nežinia kodėl Yuna prabudo, pasitrynė ranka akį, kad išsisklaidytų visi sapnai. Žvilgtelėjo Karono pusėn, kur jis turėjo miegoti, bet lapų krūvoje nieko nebuvo.
“Kur jis? ”
— Jau prabudai? — kraupus balsas paklausė už nugaros.
Yuna krūptelėjo. Šiurpulys perėjo per visą jos mažą kūnelį. Taip bijojo, kad net neatsisuko sklidusio balso link, taip bijojo, kad net sustingo.
“Kas jis? ”
Už Yunos nugaros sėdėjo Karonas, atsirėmęs į medį. Tyloje spindėjo juodos lyg perlai akys.
— Dievas — tartum peraugęs vaikas. Jo užgaidas turime tenkinti be jokių išlygų, mergaite. Patikėk jis tavęs negirdi, kai tu verki, ignoruoja, kai tu kenti... kančia ir yra tavo visas gyvenimas, bet tu jo neišvengsi, nenusikratysi, oi ne...
Yuna susiima už ausų ir niūniuoja sau dainelę, kad nieko negirdėtų. Ir vis dar bijo atsisukti ir pažiūrėti į “balsą”.
“Negi tai Karonas?”
Karonas atsišliejo nuo medžio, nuleidžia jos rankas ir apkabina taip, kad toji nebegalėtų užsikimšti ausų.
— Kodėl žmonėms suteikta teisė rinktis? Kodėl? Tu juk žmogus. Turėtum tai suprasti...
Yuna, stipriai užsimerkusi, visa virpa lyg drebulės lapas, bet tyli.
— Bijai? Pasakyk man kodėl tu jį myli? Juk tai jis pasiėmė tavo tėvus...
— Ne, tai netiesa!!! — šūktelėjo ji.
Tiek laiko švietęs mėnulis išsigando ir pasislėpė už tamsaus debesies ir visi medžiai paskendo tamsoje. Karonas dar stipriau suspaudė Yuną.
— Per baisus šis pasaulis mažai mergaitei. Nenori pabaigti kančių? — šnibždėjo jai į ausį.
Skaisčios ašaros lyg pupos riedėjo mergaitės skruostais, bet ji tylėjo. Karonas išskleidė juodus sparnus ir Yuna pajuto mirtiną skausmą krūtinėje. Kraujas. Jis paleido mergaitę, leido jai kristi ant minkštos žolės.
“Ką dabar daryti?”
— Skauda? — pašaipiai nusišypsojęs paklausė Karonas.
Mergaitė tik šypsojosi ir vis dar smalsiu žvilgsniu stebėjo jį, kaip ir tada, kai pirmąkart susitiko. Karonas sutrikęs tylėjo ir laukė.
— Aš žinau, kad tu geras... Ačiū už rūpestį, po tėvelių mirties dar niekada nebuvau tokia laiminga kaip su tavim... Ačiū, kad suteikei progą susitikti su jais... Ačiū... — mirdama paskutinį kartą nusišypsojo ir užsimerkė.
“Ką dabar daryti?”
Juodoms akims vėl buvo suteikta šviesa ir suspindo jos lyg dvi naujai gimusios žvaigždės, ir atgimė šviesa, ir sušvito viltis... Tačiau juodi tamsos sparnai liko. Juodi prisiminimai ir šešėlis liko; liko ir mirties sparnas... ir liks.
Atgimimas.
O kraujas jau girdė žemę. Karonas susirietė šalia negyvos Yunos kūnelio ir užmigo...