Mes prie stalo

Dangaus namų duris pravėręs aš išėjau,
Rankas tvirtas ištiesęs kaip angelas skridau,
Be vėjo, be dainų, gal truputį net nepadoriai ir per greitai
Jau žvelgiau kaip žydi tavo kiemas. Ir užėjau...

Mes dėjom akmenis savų širdžių ant stalo,
Juos ašaromis trupinom ir plovėm,
Kad nuo jų svorio stalas nesulūžtų,
Nes mes dar čia dėliosime svajones.

Lengvutis laiko vėjas išbarstė smėlio kruopeles ant žemės.
Tarp saulės luitų beliko tik išrankioti tamsius grumstus.
Stebiu tave: kokia stipri viltis. Valia ir noras.
Aš irgi toks. Bučiuoju mūsų žiedus ir tavo lūpų kampučius.

Pažaiskime žaidimą:
        prisirakinkime šimtais grandžių prie stalo.
Išmeskime jei dar neišmetėm raktus visų spynų,
        kad šiam žaidimui niekada nebūtų galo.