Mano pavasari

Atėjusi meldžiausi prie tavo kojų, mano pavasari.
Ir glosčiau sodriai raudoną mirštančios rožės žiedą.
Mano pirštuose tirpo jos švelnus alsavimas.
Miegančias aistras žadino aitrus gėlės kvapas.
Surinkau ir uždariau jį į buteliuką, kad galėčiau kvėpintis lyg brangiausiais kvepalais.
Bet sudužo...
Rinkdama nuo žemės blizgančias stiklo šukes, svaigau nuo nežemiško aromato.
Tas kvapas grąžino tai, kas buvo tikra, bet pamiršta...
O visa kita tiesiog nublanko.
Kažkur toli toli liko laikrodžiai, telefonai ir pirmadieniai...
Tą naktį aš buvau moteris sultono hareme. Šokau jam gundantį pilvo šokį. Skendau šilkuose ir nežemiškų valgių saldume.
Tą naktį keliavau per dykumą ant pavargusio kupranugario ir, išsekinta saulės kaitros, stebėjau apgaulingus miražus begalinėse smėlio kopose. Sukepusios lūpos meldė lašo vandens...
Po to skridau. Aš buvau erelis, išdidžiai sklendžiantis virš kalnų, apaugusių miškais, ir juodų tarpeklių. Po manim buvo žemė alsuojanti gyvybe, virš manęs neaprėpiama visata.
Tai dar ne viskas. Tą naktį pabuvau ir neturtingu Afrikos vaiku, prašančiu išmaldos, ir milionieriumi, skriejančiu tamsiomis gatvėmis prabangia mašina, ir vienuole, įkalinta nuo pasaulio atskirtame viduramžių vienuolyne...
Meldžiuosi, mano pavasari, prie tavo kojų...
Ačiū, kad leidai visą tai patirti.
Ačiū, kad leidai pajaust gyvenimo skonį.
Ačiū už mirštančią rožę, kuri padėjo pagaut svetimas akimirkas ir pamiršti savas.
Nežemišku aromatu užpylė akis...