Liūdnomis akimis žiūriu į tolį, kur spengia tyla, kur nebūtis ir šaltas lietus. Prieš akis tiek daug vandens, bet jis negali nuplauti tamsiųjų sielos kambarių, to mažo “trikampio”, kuris nepaliauja monotoniškai virpčiojęs, atsiųsdamas paslaptingus ženklus- pulsą- net į pirštų galiukus. Būna akimirkų, kai jaučiu, kad tas “trikampis” nori iššokti iš krūtinės- tada gelia visą kūna- ir kartu su manimi žvelgti į begalinį tolį savo, o ne mano akimis…
Gęsta vakaras, išgindamas į dangaus platybes nakties banda: ten- Ožiaragis, o čia- Jautis… Kaip norėčiau išmanyti astronomiją! Tai būtų mano prieglobstis, vieta, kur ištirpčiau iki saulėtekio.
Oša jūra… Pavargusios bangos skuba nuplauti smėlėtas praeivių pėdas. Mažutė bangelė atsirita iki manęs, išgriauždama smėlio vagą ir traukdama visą kūną į jūros gelmes. Trūksta draugo, kuris paduotų ranką, kuris išmokintų įsiklausyti į smilgų dainą, įspraustų į delną gintarą, padėtų pamatyti švyturį tolumoje, įžiūrėti kitą jūros krantą...
Klausydama vėjo ilsiuosi nuo tylos, lietaus, nuo savęs pačios, neramaus širdies plakimo… Mąstau: kokia galinga malda ir Tas, kam ją skyriau…