Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aramilas sėdėjo parietęs kojas po savimi ir stebėjo kaip Džeromas tampo sunkius akmenis. Pamažu  pasirodė tamsi urvo anga. Kai landa pasidarė pakankamai didelė, jog pro ją galėtų pralysti abu keliauninkai, elfas atsistojo ir, pasitaisęs apsiaustą, tarstelėjo:
  - Fakelas praverstų. Gal tu turi jį?
Bendražygis neigiamai papurtė galvą. Po to pažvelgė į tamsią urvo landą ir ištarė:
  - Naa... Aš gana neblogai matau tamsoje...
  - Žinai, gal geriau surask ką nors, ką galima būtų panaudoti kaip šviesos šaltinį.
Džeromas apsidairė.
  - Taip... Šitas kalnas nepasižymi augalija, - sumurmėjo.
Po to pakėlė galvą ir truputį aukščiau, ant nedidelės atbrailos, pamatė augantį kalninį spriegtuką. Vikriai iki jo nusigavęs, Džeromas nukirto rankos dydžio šaką ir sugrįžo pas bardą.
  - Na štai. Bet net neįsivaizduoju kaip visa tai uždegsi. Kalnų spriegtukas nedega, - jaunuolis sumišęs pažvelgė į bendražygį.
O tuo tarpu, Aramilas paėmė šaką, ją iškėlė virš galvos, o kitą ranką nukreipė į saulę. Jo lūpos ėmė judėti tardamos žodžius, kurių niekas, išskyrus elfus, nebūtų galėjęs išgirsti bei suprasti. Tai buvo malda saulės dievui Pelorui. Šaka ėmė blausiai šviesti, rusenti, plykstelėjo liepsna, ir viskas nurimo. Degęs šakos galas, dabar skleidė ryškią auksinę šviesą.
  - Užsičiaupk, - praeidamas pro Džeromą, tarė Aramilas, - Dar įskris kas į burną.
  - Bet... Tai kaip tu... Ne. Na eik tu... – nerišliai stengėsi kažką pasakyti jaunuolis.
  - Jeigu jau nusiraminai, tada judam į vidų. Ir susikaupk. Nežinia ką rasime ten, - elfas šiurkščiai nutraukė Džeromo sapaliones.
Abu bendražygiai atsargiai žengė į tamsą. Bardas nešė aukštai iškeltą fakelą, o Džeromas kautynėms paruoštą kardą. Pasirodo, kad tai ką jie anksčiau laikė ola, yra ilgas erdvus koridorius, vedantis nežinia kur. Abu bendražygiai lėtai patraukė pirmyn. Aukštuose tunelio skliautuose gūdžiai aidėjo jų žingsnių aidas. Lygiomis sienomis šliaužiojo fakelo liepsnos atspindžiai. Ore tvyrojo dregmė. Tačiau akmeninis grindinys po keliautojų kojomis buvo sausas. Bendražygiai judėjo pirmyn atsargiai ir neskubėdami. Tad pastovus budrumas, įtemti raumenys ir tas atsargus sėlinimas, pareikalavo daug jėgų. Galiausiai Džeromas įsikišo kardą į dėklą ir susmuko ant grindų. Nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, sumurmėjo:
  - Viskas. Reikia pailsėti.
Aramilas taipogi lėtai atsisėdo šalia. Pavargti nepavargo, tačiau jis turėjo kitokių planų. Atidavęs fakelą Džeromui, elfas užsimerkė ir pabandė įsilieti į aplinką. Lėtai, dvasiniame pasaulyje, jis pakilo virš savo kūno ir lengvai nupleveno tolyn. Sklendė greitai, dairydamasis į šonus. Tačiau visur stūksojo tos pačios tamsios sienos. Dar ilgai niekas nesikeitė, kol pagaliau Aramilo dvasia pajuto sparčiai artėjančią gyvybę. Pasukus už eilinio kampo, ji pajuto stiprų mentalinį smūgį ir ištirpo ore.
Bardas lėtai atsimerkė ir apsidairė. Šalia jo ramiai snaudė Džeromas, apšviestas negęstančio fakelo šviesos. Besidairant, Aramilas pamažu ėmė prisiminti tai, kas atsitiko mentaliniam lygmeny. Jis atsistojo ir ėmė vaikščioti nuo sienos iki sienos. 
  - Taip. Ten toliau kažkas slypi. Kažkas kas pajėgia pasipriešinti meltaliniame lygmeny, - taip bemąstydamas Aramilas prisiminė jam suduotą galingą smūgį.
Po to jis pasilenkė ties Džeromu ir papurtęs už peties pabudino.
  - Keliaujam.
Vaikinas atsikėlė, tylėdamas paėmė fakelą ir nužingsniavo paskui elfą. Ir nors abu keliautojai žengė pirmyn atsargiai, dairydamiesi, jie nepastebėjo paskui juos slenkančio šešėlio. O šis savo ruoštu, nė minutei nenuleido savo įkypų raudonų akių nuo bendražygių. Greitais plastiškais judesiais padaras vikriai bėginėjo tiek sienomis, tiek žeme. Tačiau jam nesisekė. Kad ir kaip jis pasisuktų, į akis liejosi ta nekenčiama šviesa. Staiga Aramilas sustojo pajutęs kupiną neapykantos dvelksmą. Pasisukęs pamatė tiesiai į jį žvelgiančias raudonas keistai įkypas akis. Akimirkai jų žvilgsniai susiliejo ir padaras vikriai dingo iš akiračio. Lygiai kaip ir Džeromas. Vaikinas pasuko už kampo ir bardą užliejo tamsa. Ir netik tamsa. Kažkas glotnus ir šiltas užgriuvo Aramilą kaip tik tą akimirką, kai paskutiniai fakelo spinduliai dingo už posūkio. Viena ranka stengdamasis pasiekti kardą, kita ranka pamėgino nustumti nuo savęs užpuoliką. Ranka nuslydo plika šilta oda ir neradusi už ko užsikabinti skaudžiai trenkėsi į sieną. Tuo tarpu kažkas tvirtai suėmė bardą už pečių ir stipriai prispaudė prie grindų. Pergalingai žybtelėjo raudonos keistai įkypos akys. Tebesiekdamas ranka kardo, Aramilas sukaupė visas jėgas ir pabandė įsiskverbti į padaro dvasinį pasaulį. Bandymas nepavyko, tačiau užpuolikas trumpam atleido savo gniaužtus. To užteko, kad Peloro ranka susmigtų į jį. Šis atšoko į šalį ir piktai žybtelėjęs akimis metėsi ant aukos. Tačiau vėl švystelėjo Peloro ranka, ir padaras sukniubo visiems laikams. Vikriai pašokęs ant kojų, Aramilas neramiai apsidairė: gal dar yra tokių padarų netoliese? Nesulaukęs puolimo, jis pasilenkė ties užpuoliko kūnu ir kardo šviesoje ėmė apžiūrinėti. Padaras buvo nedidelio ūgio, pilkos plikos odos, kuri buvo nusėta tamsiomis dėmėmis, o padaro galūnės baigėsi trimis ilgais pirštais. Aramilas koja parvertė lavoną ant nugaros ir nustebęs atšoko. Tas padaras turėjo žmogaus veidą. Neskaitant įkypų, dabar jau užgesusių akių, veidas turėjo daug žmogiškų bruožų. Pasipurtęs, bardas apsisuko ir greitai nubėgo pirmyn. Jį slėgė bloga nuojauta, ir kuo toliau jis bėgo tuo ta nuojauta stiprėjo. Eilinį kartą pasukęs už kampo, Aramilas išvydo Džeromą, nutviekstą negęstančio fakelo šviesos. Jis į visas puses mosavo savo lenktu kardu, kapodamas aplink jį šokinėjančius ir į šviesos ratą bijančius įeiti padarus, raudonomis akimis.
  - Džeromai, gyvas? – sušuko elfas ir įšoko į šviesos ratą.
  - Aha, - burbtelėjo vaikinas, - O tu kur taip ilgai trankeis?
  - Buvo reikalų, - trumpai tarstelėjo ir trumpu smūgiu sutrupino vieno padaro kaukolę.
Daugiau nebuvo nei noro nei laiko apie ką nors šnekėtis. Padarai vis plūdo ir plūdo, o raudonų įkypų akių jūra, rodės, jog nesibaigs niekada. Padarai nesigynė, jie tik lindo vis artyn ir artyn, o bendražygiai juos kapojo. Šviesos ratas pasidarė slidus nuo kraujo, o aplink jį sugulė kalnai pilkšvų kūnų. Vieną kart Aramilas slystelėjo ir vos nenukrito į pragaištingą tamsą, tačiau Džeromas spėjo laiku sugauti bendražygį. Bardas pavargo, jo draugas irgi vos bepakėlė savo kardą, o orda raudonakių vis nesibaigė. Apsipylęs prakaitu Aramilas suvokė, jog ilgiau neišsilaikys. Čia pat jo koja slystelėjo ant kažko slidaus, ir jis sunkiai drėbėsi ant žemės. Peloro ranka nukrito kažkur į šalį. Elfas pabandė atsikelti, tačiau šilta tripirštė ranka sugriebė jį už kojos ir įtraukė į tamsą. Paskutinis vaizdas, kurį jis spėjo pamatyti, buvo Džeromas, sukniubęs ant žemės, ir ant jo užsilipęs padaras. Po to ir patį Aramilą užgriuvo plikų šiltų kūnų lavina.
2004-06-03 20:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-14 20:54
Gemalas
su tuo dvasiniu pasauliu primena D.Gemmel Trisdešimti, bet gerai, gerai man patinka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-05 09:44
Svajoklis I
Nemalonu tą sakyti, bet po truputį pradeda atsibosti. Jau maždaug išsivaizduoju kame čia kampas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-03 21:00
Weird Star
Primena, primena. Ir šiaip... Vargšas Džeromas kardu mosuoja, fakelą laiko, o elfas - strykt pastrykt per užpuolikus, ir nebaisi jam tamsa, baisu pasidaro tik vėliau... ;)
"...ant jo užsilipęs padaras", hmmm... Turint omeny keistokus Džeromo ir elfo polinkius, hmmm.... ;)))
Šiaip jau intriguoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-03 20:39
Rikute
Man kazkodel nezmoniskai primena S.R. Greena. Nu nors uzsimusk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą