Kai artėja sutemos

Tą vakarą
išdidžiai iškėlę galvas
degė skaisčios aguonos,
nustelbdamos kuklių
neužmirštuolių
melsvą ramumą.

Į tolį bėgantis žvilgsnis
gaudė krintantį alyvų violetą,
o jazminai dar laukė
valandos jiems pažadėtos.

Mažoje dėžutėje šoko
trapi balerina,
liepas vėjui glostant,
geso šviesa žolėje,
kvepėjo ilgesiu.
Krito rasa.