Paskutinieji

-Mama, kas ten?
-Vėlių ugnelės.
-Kaip gražu... ar galiu nubėgt pažiūrėti?


Traškėjo degančios sausos šakos, skleisdamos sakų kvapą paplūdimy. Liepsna žybčiodama pleveno padūmavusiame ir ūkanotame ore. Nuo jūros vis atūžiantis vėjas jau ne pirmą kartą pasikėsino užpūsti ugnies liežuvius, tačiau jie tik supleveno, pakilo aukštai į orą, paberdami aplink pelenus, kuriuos iš lėto sugėrė drėgnas smėlis. Įniršęs vėjas smogė visu savo įniršiu, net pušelės sulingavo, gailiai dejuodamos. Ant sausos žemės pabiro drėgni spygliai. Ugnis tik pašaipiai supleveno, bet nė sprindžiu nesumažėjo.
Žmogaus veidą papuošė lengva šypsenėlė. Įmetęs dar vieną smaluotą  šaką, įsistebeilijo į horizontą, dengiamą ūkanos ir tamsių debesų. Nė pilnatis neįstengė prasiskverbti pro juodą dangaus veidą. Žolelės ilsėjosi galvas padėjusios ant smėlio. Kitas su baisiu staugimu ištraukė vėjas ir numetė tolyn į jūrą. Žmogus ištiesė ranką į priekį, jūros horizontą ir šiek tiek suraukė antakius. Tyliai ant delno nusileido pirmas lietaus lašas. Dar kiek padvejojęs, jis lėtai nuvinguriavo riešu alkūnės link. Audros debesys, vos spėję sudrėkinti žmogaus kaktą, su baisingu įtūžiu nulėkė į rytus. Žmogus nusišypsojo. Ant aukščiausios kopos pasirodė tamsus siluetas. Atlenkęs atgal galvą, sustaugė. Nežinoma melodija nuskriejo į jūrą. Tarsi ją sekdamas, ten pažvelgė ir žmogus. Žybtelėjo, pagaliau praskleidęs debesų storymę, pilnaties šviesuliukas ir vėl išnyko. Papūtė dar žvarbesnis vėjas, bet šįkart kartu nešdamasis ir mažyčius ledo kristalėlius. Siluetas susigūžė ir pasisuko, parodydamas savo vilkišką snukį. Parietęs uodegą, tuoj pat dingo už kopos.
Į laužą įmesta stora šaka sukėlė pelenų pliūpsnį. Šokdami vingų šokį jie kilo į dangų ir pagriebti vėjo nulėkė jo keliu, į rytų pusę. Žmogus patogiau surietė kelius, apglėbdamas juos rankomis. Garsiai trinktelėjusi į pakrantės akmenis sudužo valtis, negrabių rankų palikta palaida. Žmogus suraukė antakius, raukšlės dar labiau įsirėžė į kaktą. Vėjas griebėsi paskutinių priemonių, bandydamas užpūsti laužą: kartu atsinešė ir lietų, ir ledą. Tačiau tik raitytų formų lazda nusirideno, bet ir ta, atsitrenkusi į mažą akmenuką, sustojo. Senasis žmogus susiglostė sušiauštus žilus ir ilgus plaukus, kurie pynėsi su barzda ir ūsais, krito iki kanapinės virvės, juosiančios liemenį.
Vilkas užbėgo ant kalvos ir negrabiai amtelėjęs, sutrikęs, genamas vėjo, nulėkė žemyn ir sustojo keli žingsniai prie laužo. Liepsna apšvietė jo sidabrinį kailį: lyg geležimi padengtas jis buvo. Senis palingavo galva:
- Senas ir tu, ir aš...
Vėjas krūptelėjo. Jis nesitikėjo, kad dar kas išdrįs prabilti. Susigėdęs nušuoliavo tolyn, garsiai burnodamas ant pasaulio.
Senis atsistojo pasirėmęs lazda ir raukšlėta ranka suglostė vėjo sutaršytą apsiaustą. Vilkas susidomėjusiu žvilgsniu sekė jį, pasiruošęs bet kurį akimirksnį sprukti į šalį. Nuo jo kailio varvantis vanduo telkėsi į mažą balutę, kuri tuoj pat gėrėsi į smėlį. Laužas ėmė blėsti, liepsna sumažėjo, pelenai jau nebešaudė taip aukštai į dangų.
Senis su vilku, kiūtančiu šalia, liko stovėti prie vos žėruojančių žiežirbų, baigiamų gesinti smulkios dulksnos. Vilkas, pakreipęs galvą, pažvelgė į dangų, kuris skydo ir drumstėsi, leisdamas pilnačiai nors šiek tiek pradžiuginti nulenktus augalėlius. Platus spindulys įsmigo į kopos viršūnę. Senis tyliu balsu sušnabždėjo:
-Eikim, kas mums belieka, -vilkas vikstelėjęs uodegą, pasipurtė, nukratydamas lietaus lašelius, prikibusius prie kailio, -niekas nebeateis jau.
Jie abu iš lėto kopė į kopos viršūnę. Pilnatis jau drąsiau iškišusi galvą, smalsiau sužiuro žemyn.
Siluetai lėtai nyko pilkšvoje šviesoje.


- Mama, kas ten? - sušuko vaikas, įdėmiai žvelgdamas pro langą.
- Vėlių ugnelės, - atsakė ji eidama artyn
- Kaip gražu... ar galiu nubėgti pažiūrėti? - priplojęs nosį prie lango paklausė vaikas.
- Ne, - suglostė jo pasišiaušusius plaukus motina, - audra dar nesibaigė...
- Baigėsi, - tvirtai įsitikinęs linksėjo galva vaikas, - jau ir mėnulis pasirodė.
-V is tiek negalim - tai vėlės išeina, negalim joms trukdyti.
- O kur jos eina? - nenustygo vaikas.
- Į Vėlių kalnelį, - kantriai aiškino motina.
Nuo stalo pasigirdo šiek tiek suirzęs tėvo balsas:
- Užteks tų pasakų, visi prie stalo.
Vaikas nušokęs nuo suolo, prieš tai dar kartą pažvelgė pro langą. Ant kopos viršūnės plevenusios ugnelės, blėso.
- Meskit šalin tas kvailas pasakas, - garsiai pasakė tėvas, - atsiverskite savo maldaknyges, maldas kalbėsim.
Ugnelės dar žėravo. Ore supleveno pirmieji maldos žodžiai. Vaikas įnirtingai kartojo juos, stengdamasis neatsilikti nuo tėvų. Ugnelės kiek sutrūkčiojusios išnyko...