Įsitvėręs į šviesą eini,
Įsitvėręs į juntamą šviesą,
Gerdamas gatvės vėsą
Ir audros kliuksėjimą
Po lietaus į kloakas…
Akyse tik naktis
Ar amžinas vakaro
Saulės pavėsis
Kaip nutolstantis takas…
Įsitvėręs eini įsitvėręs
Į svyruojančias savo viltis…
Akyse – nusileidusios
Vakaro saulės mirtis…
Prie šaligatvio krašto
Kiek pastovėsi: sukibęs
Lazdelės jungtim su žeme…
Ir žengsi tolyn ir tolyn
Į nušvitusias savo mintis…
2004
2004-06-08 22:41
gal aš tik įtariu, bet manau, kad tai tas pats žmogus. o gal tik toks pats. Vilniuje. 53. tikrai šviesus. tiesiog man visas eilius juo spinduliuoja. ir ne skausmu, o šviesa ir stiprybe, subrandinta skausmo.
Šis Jūsų darbas mane labai labai sužavėjo.
kiek užkliuvo kloakos - na, bet jei jau Jūs taip regite...
2004-06-02 21:11
Ilgai aš tą žmogų stebėjau vis išlipantį iš autobuso, vieną, be niekieno pagalbos einantį į savo šviesą su šypsena lūpose...
2004-05-30 11:39
Vilijai Stančiauskaitei: nė velnio čia neabstraktu. Labai konkretus jausmo įtvirtinimas žodžiais - neregio gyvenimo skausmas čia atskleidžiamas ir būtent tokios detalės kaip "juntamą šviesą", "saulės mirtis", "saulės pavėsis" šį jausmą užaštrina. Ir tamstelės žodžiai "šiltas, žavus ir skambus" parodo, kad nė velnio neįsigilinta. Skausmingas, nevilties kupinas galbūt greičiau. Žinoma, paskutinė eilutė tarytum išrišimas mena, kad šviesos savyje reik ieškoti. Bet iš tragiškumo suvokimo gi ta šviesa, iš sugebėjimo nugalėti negalią.
Bravissimo autorei už įsijautimą - tikrai taikliomis detalėmis numargintas kūrinukas.
2004-05-28 17:47
tikrai, jautrus ... :-)
2004-05-28 10:41
jautrus. užkabina.
2004-05-27 19:59
abstraktu, bet gražu. Tik saulės mirtis nesutikčiau, nes šaltai skamba. Juk saulė ir naktį būna, tik pasisukusi. jei saulė mirtų, žemė sušaltų. Bet šiaip labai šiltas , žavus, skambus eiliukas. ;-)