Svevo(IV ištrauka)

Sužadėtuvės.

Šilta vasaros diena. Karšta. Aš apsirengęs juodu lietpalčiu. Juodais džinsais. Palaidais plaukais. Mano akis dengia juodi akiniai nuo saulės. Jaučiu, kaip nugara šlampa nuo prakaito. Man pragariškai karšta. Kišenėje spaudžiu žiedą su gintarine akimi.
Senovės žmonės laikė gintarą meilės akmeniu. Aš tuo tikiu ir dabar. nes noriu tuo tikėti. Nežinau, tiesą sakant, kodėl tuo tikiu. Tikiu viskuo, kas byloja apie meilės amžinybę. Šiuo atveju – gintaras.
Pasiekęs parką prisėdu ant suoliuko. Užsirūkau. Ko gero lauksiu dar kokias penkias minutes, ar ilgiau. Net negalvoju, ką šiandien veikiu šitame mieste. Tiesiog peršoku per laiką ir atsiduriu ten, kur trokšta būti mano širdis. Gražu. Numetu nuorūką ir patraukiu gotikinio stiliaus bažnyčios link. Iš kišenės ištraukiu žiedą. Žvilgteriu į kairę ranką, bevardis tuščias. Ant jo nėra žiedo. Šūdas! Koks keistas jausmas apima mane. suskausta pilvas. “Svevo, ką tu darai”, galvoje sukasi ši mintis. Akys šaltos. Žvilgsnis skvarbus. Visa tai paslėpta po akiniais.
Blogiausia, kad tai vyksta mano gyvenime. Ne kažkieno kito, o mano. Kad aš einu į sužadėtuves, o ne kažkas kitas. Šventė? Juokaujat. Tai prilygsta savižudybei. Taip…
Bažnyčioje atsisėdu paskutinėje eilėje. Matau, kaip ateina porelė. Aš pažįstu juos abu. Viena buvo mano meilė, kitas… pažįstu tik iš matymo. Sužadėtuvės. Du kvaili, jauni žmogeliai sustoja netoli altoriaus. Iš kišenės išsitraukiu senovės vikingų raštu prirašinėtą popierėlį. Tiedu skaito įžadus.
- Pasižadu mylėti tave amžinai. Pamilau tave vos pamatęs.
Ir t. t.; mane suima juokas. Aš tvardausi, be abejo.
- Aš taip pat pasižadu tave mylėti, - Ji jam nusišypso.
Tiedu keičiasi žiedais. Po velniais, tai ne sužadėtuvės, tai slaptos vestuvės. Įžadai duodami dviejų vienas kitą mylinčių žmonių. Pamatau žiedą, kurį Ji duoda jam ir man sustoja kvėpavimo funkcija. Tą prakeiktą žiedą aš jai dovanojau! Kaip meilės įrodymą. Papuošiu kairės rankos bevardį žiedu su gintaro akim. Aš vedu vienatvę. Atsistoju ir einu išėjimo link.
- Svevo! – Sušunka Ji…
- Liepos ketvirtoji… liepos ketvirtoji, - pakartoju.
Hermina man sakė, kad gyvenu lyg romano herojus. Pritariu. Nemoku kitaip gyvent. Štai išgyvenau literatūroje tai, ką turėjau patirt gyvenime. Tame popierėlyje buvo jos vardas. Aš nebejaučiu jai nieko, bet esu pakankamai išprotėjęs, kad sėdėsiu toje bažnyčioje, kurioje Ji ištekės. Nuo mažens mane persekioja vaizdas, kad nužudysiu nuotaką. Mano nuomone, tai viengungystės pranašystė. Aš visą gyvenimą trūnysiu susmirdusiame bare, namo už parankės parsivesiu kekšę, kuri dings vos išaušus, keiksiu tą kartą kai įsimylėjau. Dieną būsiu žmogus, naktį – vilkas. Būsiu niekas… būsiu viskuo… Nepažįstamoji (-asis) man pasakė “Dideliam protui – dideli paklydimai”. Omeny turėjo mane, kad ir kaip aršiai sakyčiau, jog nesu didelis protas, už nugaros visada vilksis ta frazė.
Liepos ketvirtą, lyg romano herojus, būsiu nublokštas ten, kur turėjau pasitikti meilę. Tik ten ją paliksiu. Tikiuosi nesutiksiu tos, kuri man tai sukliudytų…