Tarp eilučių

Kasdien ilgai tavęs klausiausi,
Bet tu to niekad net nepastebėjai,
Tavo žodžiai į mane vis plaukė,
O aš klausiau, tik tu to nematei.

Ir dabar visu greičiu jie plaukia,
Tavo žodžiai be jokios prasmės,
O tuščias žodis garsiai šaukia,
Tas tuščias žodis sielos kalinės.

Tu negirdėjai, kai tik tau kalbėjau,
Ir negirdėjai, kai tavęs klausiausi,
Paklausiau: "kuo gi tau aš nusidėjau? "
O nesulaukęs atsako, kėliausi...

Kėliausi auštant iš nakties šalnos,
Iš beprasmio glėbio sielos kalinės,
Kėliausi iš garsų užnuodytos tylos,
Uždarytos žodžiuos be prasmės.

Sustingęs kvailame tylos glėby,
Pabudęs rytą po gilios nakties,
Pajuntu mažytę šilumą mažoj širdy -
Randu aš prasmę žodžiuos be prasmės.

Ir vėl tavęs ilgai klausysiuos,
Klausysiu tavo žodžių be prasmės,
Pabudęs iš nakties kas rytą
Klausysiuos apkabintas sielos kalinės.