I skyrius.

III

Kritikai.

Knyga seniai kalbasi su knyga, žurnalas kalbasi su žurnalu, straipsnis su straipsniu.

Dievas - ar kas nors kaip nors kitaip vadintinas sukūrė šį pasaulį.

Man jis atrodo išgaubtas – gal būt kam nors jis atrodo apvalus, apskritas, kam nors gal būt, plokščias, o dar kam nors tiesiog lagamino formos.
Jis ir buvo pirmasis kritikas, viską numatydamas iš anksto jis sukūrė angelus, kurie sukilo prieš jį, t. y. kritikavo savo veiksmais.
Po to žmones, kuriems kritikuoti galbūt yra paprasčiau negu ką nors lipdyti iš naujo.
Adomas pakritikavo dievo jam suteiktas žinias – ir žmogeliai užplūdo šį apskritimą.
Jei jis nebūtų taip skubėjęs, tai dabar turbūt mylėtumėmės kaži kokiu neįtikėtinu būdu arba ištisai jaustume orgazmą.

O, kritikai, kritikai,
  Kritikai.

Seniau  jis trynė suolą mokykloje ir džiaugdavosi radęs kokį nors netikslumą mokytojos kalboje. Po to jis rasdavo netikslumus bei klaidas dėstytojo kalboje, po to jis rasdavo netikslumus ir klaidas ir pasikartojimus savo moters visose gyvenimo apraiškose.
Visur galima rasti netikslumų ir klaidų, bei apie tai garsiai kalbėti.
Vieną dieną jam atsimerkė akys, ir jis suvokė, kad šis pasaulis yra vienintelis pasiekiamas šiame kūne, kad šis netobulas pasaulis yra toks koks yra, ir nuo to, ar jį peiks ar ne – nuo to niekas nepasikeis.
Ir kad vienintelis dalykas, kurio jis nepadarė – tai, kad  bėgiodamas pieva basomis kojomis, nedribo kaip ilgas į žoles, ar į upę, ar į jūrą, ar ties mylimos moters kojomis.
Jis yra tobulas savo kitimu.
Tobulas savo nešaltu grožiu.
Tobulas .... ir tuo pačiu nepakenčiamas.
Per daug paprastas

Jei išprotėję rašytojujukai kenčia nuo grafomanijos, tai išprotėję krikritikai kenčia ir kankina kitus visokiom gramofonijos apraiškomis.
O jei koks trenktas .... paleidžia savo juodraštį, tai.... ha ha ha, na dėkui.
Labai paprasta pozicija – nieko tokio, ko negalėtų būti. Ir jokių nereikalingų nervų ar įtampų.

b. d.