Šiandien vyksta kažkoks renginys. Kaip įdomu! Sėdžiu prie Karo muziejaus tarp belekiek žmonių. Visi, esantys aplinkui, laka tai alų, tai sidrą, tai dar velniai žino ką. Aš ne. Nenoriu. Net bloga darosi apie alkoholį pagalvojus. Nebenoriu čia būti. Namo? O ko ten? Ką, aš besiriejančių tėvų nemačius? Ne, ačiū. Pakylu ir sakau Sandrai, kad einu į tualetą. Ji linkteli ir toliau plepa su kažkokiu vaikinuku. Nukėblinu link tualetų. Žinoma, aš ten nė kiek nenoriu. Noriu pabėgti iš čia. Prasibraunu pro minią klausytojų ir pasuku link laiptų, esančių šalia funikulieriaus. Kažkokia tuštuma sieloje. Vienatvė. Mano draugė. Mudvi pastaruoju metu susigyvenome.
Užsuku į parduotuvę. Nusiperku vynuogių. Imu kilti laiptais. Kodėl aš viena? Kodėl? Turiu begales draugų, tačiau vienatvė manęs nepaleidžia. Ji pamažu graužia manyje didelę skylę, kuri kasdien plečiasi ir skandina mane... Tiesiog žavinga! Prie manęs prieina gal kokių 11 metų berniukas ir paprašo smulkių. Aš jo paklausiu, ar galėtų jis man duoti kibirėlį džiaugsmo? Vaikas išplečia akis. Pasijuntu kvailai ir duodu jam keletą monetų. Toliau lipdama prasilenkiu su 3 dažytom blondinėm, krypuojančiom smailainosiais aukštakulniais. Jos paniekinamai nužvelgia mano klostuotą sijonuką ir nutrintus sportbačius. Įdomu, o jos kada nors jaučia dvasinį skausmą? Ar vienintelis skausmas joms yra diegianti kūno apačia po brangiai apmokėtos (o gal ir ne) nakties?
Nusiviepiu ir užsilipu ant turėklo. Sukryžiuoju kojas. Valgau vynuoges. Mmmmm... Skanu. Žvelgiu žemyn į šurmuliuojančią minią. Prisidegu cigaretę. Tarp tos daugybės besilinksminančių sielų nėra nė vienos, kuri svajotų apie manąją. Aš ten nepriklausau. Man reikia eiti kažkur kitur. Groja muzika, aidi juokas.
Gera savijauta? Gera sielos savijauta? Koks jos skonis? Kaip braškių su gietinėle ar kaip čili pipirų? Ji nuteikia ramiai ar verčia šokinėti? Pasakykit man kas nors?! Ašara nurieda ir suvilgo sausas lūpas. Liūdesio ir skausmo skonis paprastas – sūrus. Vimdantis. Tą ašarą nuplauna kita. Leižiu vėjui ir besileidžiančiai saulei jas išdžiovinti. Nes nėra nė vieno, kuris norėtų nubraukti jas ir nuvyti šalin vienatvę.
Suskamba telefonas. Sandra. Pfff. Atseit, labai aš jai dabar reikalinga. Išjungiu. Nereikia.
Galvoje ima maišytis muzika su draugų balsais – smerkainčiais, besijuokiančiais, liūdinčiais, nurodinėjančiais, patarinėjančiais ir kitokiais. Prisideda besimušančių tėvų vaizdas. Vienatvė kvėpuoja į ausį. Šoku nuo turėklo ir pasileidžiu bėgti. Tolyn, tolyn nuo čia. Viskas. Pribėgu buvusią radiogamyklą, kuri dabar restauruojama atgal į bažnyčią. Pakeliu akis aukštyn. Lipdama kopėčiomis jaučiu vynuogių skonį ir girdžiu gitaros skambesį ir prikimusį balsą: ‘Take me away, take me away, I‘ve got nothing left to say, just take me away... “
...................................
Saulėtą rytą laiptais pakilo būrelis jaunų žmogeliukų, apsirengusių spalvotais drabužiais. Ji nekentė tamsių spalvų. Sustojo viršuje. Ant skruostų ir akyse blizgėjo sūrus liūdesys. Vėjas džiovino jį, nes tos, kuri visuomet nubraukdavo kitų ašaras, tarp jų nebebuvo....