balandžiai,aš ir mes

Kankinasi pilki balandžiai ant palangės
Dangus pratrūksta merkiančiu juoku
Sėdėdamas kitapus lango tu esi melagis
Nepripažįstantis,kad tau taip pat ilgu
Šermukšnio lapai žiauriai nudraskyti vėjo
Į tavo sielą jų per daug priskris!..
Tenai pakankamai kitų tavęs prisigulėjo
Ir tu žinai,kad jie nemiega per naktis
Tu ieškai,kas ant tako trupinių vilties pabers
Jie tau ir paukščiui gal gyvybę palaikys
Gal tavo artimi kaip nors iš komos prisikels
O gal burkuos balandžiais merkdami akis