Prieš pabaigą

Žiūrėk į viršų
aš noriu matyt tavo veidą
nuryk mėlyną kraują
jis girdo ir nuodija žemę
neverk kurčiam paukščiui
jam skauda
nupjautus sparnus,
gulinčius bedvasio rankose.
išsipjauk širdį,
jos neprireiks
šiąnakt
tau nieko nereikia
šiąnakt.
lik su savo liūdesiu
ir melskis velniui
kol juodi dažai suteps drobę
kurioje tapai savo gyvenimą
mirk iš naujo
ir panirk į nežinią
prisigerk meilės kvapo
ir susidegink
pavasarį
girdėk būgnus
skelbiančius karą
nusiimk sunkius šarvus
ir eik nuoga prieš armiją
pralaimėk savo kovą
visi pamirš tavo vardą
niekas nežino
koks saldus tavo skausmas
slėpk naktyje savo baimę
kalbėk
prakeik
meluok vienišam medžiui
tegul nudžiūna jo šakos
jos uždengia tavo dangų
ir iščiulpia požemio galią
kuri priklausė šamanėms
kol tu sapnavai
savo pražūti.
bučiuok miglos veidą
jis švelnus
ir nekantriai laukia
bet ryte tavyje nelieka meilės
tu ją išdalinai naktį
tam, kuris graudžiai verkė
pilnačiai žvelgiant pro užkaltus langus.
palik savo purviną sielą
priešo buveinėje
atsiklaupk ant kelių
žeminkis
maldauk
niekink save ir savo pasaulį
pasijusk menka ir beverte.
būk sintetinė
ir spjaudyk rūgštį praeiviams į veidą
paliesk mano skausmą
atsargiai, jis degina
būk netikra
kaip prieš pabaigą
ateik be garso
pasėk mirties sėklą
prie mano namo
išeik neatsigręždama
palik savo kelyje pelenus
žudyk save ir dovanok pasauliui skausmą
tik visada žvelk į dangų
parodyk angelams savo veidą
prieš pabaigą.