Takas

Ir Dievas nemato - medžiai be lapų
Viršūnės nupliko prie mudviejų tako.
O saulė dar šildo gruntą ir smėlį,
Tik tako nedengia medžiu šešėliai.

Ir mes jau nevaikštom susikibę už rankų;
Paukščiai išskrido paskui saulėtą dangų.
O vėjas vis kyla ir laužo šakas...
Ar dar sukabinsim, kada nors mes rankas?

Ir pila lietus, ir krinta vėl lapas
Į purvyną pavirto jau mudviejų takas.
Dangus mes šešėlį ant manojo miesto,
Dar ilgai teks man laukti, kad jį saulė nušviestų.

Ir ašaros byra kaip pirmosios snaigės;
Keliai mūsų skiriasi, nes takas jau baigės.
Bet tu čia dar stovi ir tikiesi, kad gal...
Nors aš tuo taku jau negrįšiu atgal...