Pasiklydusi naktyje

1929 01 20
Sveikas dienorašti. Tai pirmasis mano įrašas. Dabar į tave rašysiu visas savo slaptas mintis ir svajones…
Man neseniai suėjo keturiolika metų. Per gimtadienį norėjau gauti vieną labai įdomią knygą, bet gavau knygelę dienoraščiui. Tai labai gerai, nes dabar turiu kur išlieti savo nepasitenkinimą tuo, kad negavau knygos.
Nerašysiu šiandien daugiau, nes labai šalta. Tėtis sako, jog šita žiema viena šalčiausia kokia jau seniai nebuvo. Už lango daug sniego.
Labanakt.

1929 01 21
8 valanda ryto.
Teta Liucė tik ką buvo užėjusi į kambarį, kai aš dar miegojau. Atsibudusi pamačiau ją stovinčią prie lango.
Paklausiau ką ji čia veikia? Ji atsakė, kad stebi kaip saulė teka. Aš pasakiau, jog ji ir seniau matė kaip saulė teka, bet taip nesigerėjo ja kaip dabar. Ji atsakė, kad ši saulė ypatinga. Paklausiau - kodėl? Ji nieko neatsakė, o išėjo iš kambario.
Tėtis sako, kad teta Liucė kartais nesupranta kas vyksta aplink ir elgiasi kaip pamišėlė. Bet aš manau, jog ji tik kažką slepia.
5 valanda vakaro.
Šiandien su mama ir tarnaitėmis tvarkėmės namus. Pas mus namas dviejų aukštų, tai buvo daug darbo. Dar prašlaviau kiemą, nes labai daug prisnigo.
Gyvenu Kauno rajone. Senelis nusipirko šią sodybą, o po jo mirties viskas atiteko tėčiui. Čia aš gimiau.
Negaliu toliau rašyti, nes greitai atvažiuos svečiai. Todėl ir tvarkėmės.
Einu apsiviklti naują suknelę. Mama nupirko ją per Kalėdas.
2 valanda nakties.
Na ir puota. Dabar visi jau miega. Mano kambaryje miega puseserės Sonata ir Miglė. Todėl rašau labai tyliai.
Manau, kad įsimylėjau. Pamačiau tokį gražuolį svečių tarpe. Tai tėčio geriausio draugo bajoro Milkevičiaus sūnėnas. Labai gražus ir linksmas vaikinas. Šokau su juo tris kartus. Man labai patiko…
2. 10 nakties.
Išgirdau bildesį. Lyg kažkas eitu koridoriumi. Bet juk visi miega…
Kažkas praėjo pro mano duris ir leidosi laiptais. Aš tyliai atidariau duris ir įslinkau į koridorių. Spėjau išvysti tik neaiškią žmogaus formą. Ji nusileido į pirmą aukštą ir dingo kažkuriame kambary. Šiurpu.
2. 55 nakties.
Žmogysta tik ką sugrįžo. Vėl praėjo pro mano kambarį. Kai žingsniai nutilo aš išėjau į koridorių. Persisvėrusi per turėklus pamačiau, kad paradinio holo girndyse atsispindėjo šviesa. Nežinau kokiame kambaryje ji degė. Gal virtuvėje, gal svetainėje, gal tėčio kabinete, gal valgomajame.
Išgirdau žingsnius ir sugrįžau į kambarį. Vėl kažkas, bet jau kitas, praėjo pro mano kambarį. Nenustačiau į kurį įėjo.
Miglė budinasi. Apsimesiu, kad miegu.

1929 01 23
2 valanda dienos.
Mama šiandien elgiasi labai keistai. Ji tokia nervinga. Norėjau pasikalbėti. Norėjau papasakoti ką mačiau tą vakarą, bet ji net nesiklausė.
Teta Liucė vaikšto po namus vos nepasišokinėdama ir rodos labai laiminga.
6 valanda dienos.
Teta Liucė buvo priėjusi prie manęs ir kalbėjosi su manimi kaip dar niekados nesikalbėjo! Ji elgėsi visiškai normaliai. Tėtis klysta, kad jai pasimaišė protas. Mes abi labai smagiai pasikalbėjome.
6. 05 dienos
Ji labai graži. Nežinau kodėl neištekėjo. Man rodos mamai gėda, kad jos sesuo yra senmergė. Vieną kartą ji pasakė, kad visos senmergės vėliau ar anksčiau išprotėja. Aš tuo netikiu.
6. 45 dienos.
Mama tik buvo priėjusi ir klausinėjo ką pasakojo teta Liucė. Šiandien mama tikrai keista…

1929 01 24
10 valanda ryto.
Aš verkiu, nes tėtis mane aprėkė. Aš paklausiau ar teisybė ką sakė teta Liucė. Ji man sakė, kad senelis buvo paskendęs skolose ir tėtis vos vos išgalėjo jas išmokėti. Tėtis pradėjo ant manęs rėkti ir aiškinti, kad netikėčiau ką sako teta Liucė, nes ji išprotėjusi. Bet kodėl jis taip?
10. 25 ryto.
Teta Liucė guodė mane. Ji glostė man galvą ir tyliai niūniavo tokią labai gražią melodiją. Aš jai viską išklojau kas dedasi mano mintyse. Tikriausiai ji geriausias ir švelniausias žmogus šiame name.

1929 01 25
Reikės jau slėpti dienoraštį, nes užtikau brolį jau beverčiant jį. Ot bjaurybė! Negali susirasti ką kitą paveikti, o tik naršyti po mano daiktus. Viskas, reikės slėpti.

1929 01 27
9 valanda ryto.
Teta vėl stebėjo saulę pro mano langą. Bet ji verkė. Ji visa drebėjo ir verkė. Aš priglaudžiau ją į savo lovą. Bandžiau klausinėti, bet ji tik verkė.
Ji padėjo savo šviesią galvą ant mano peties ir aš norėjau ją apsaugoti nuo visko kas ją taip užgavo. Aš myliu ją.
Juk mylėti taip gera. Aš manau, kai parodai žmogui švelnumo ir tampi stipresnė.
Mano galvoje sukasi vienas klausimas: kodėl namiškiai taip nori tetą prieš visus nuteikti? Aš niekada nesuprasiu jų žiaurumo.
Juk teta kenčia. Aš jaučiu, kaip jos širdis plyšta. Aš jaučiu, kaip jai reikia pagalbos. Ką man daryti…
10 valanda vakaro.
Mano pirštai virpa rašant.
Mama buvo labai pikta ir liepė pakviesti tetą Liucę. Bet tetos nebuvo kambary. Dabar visi ieško jos po namus.
10. 15 vakaro.
Tetos niekur nėra. Negi jį išėjo į lauką. Bet dabar taip šalta.
10. 35 vakaro.
Aš bijau ilgam palikti kambarį. Gal ji ateis kaip ir pastarosiomis dienomis. Gal ji ateis?
11 valanda vakaro.
Buvau lauke. Ten taip tamsu. Labai labai šalta. Mane sekioja bloga nuojauta. Aplinkui tik balta nuo sniego ir tamsu.

1929 01 28
12 valanda nakties.
Tetos dar neradom. Esu savo kambaryje. Negaliu būti svetainėje. Ten mama.
Ji tokia rami. Nuo jos dvelkia šalčiu. Aš negaliu patikėti, kad ji nesijaudina dėl savo sesers.
1 valanda nakties.
Aš verkiu… mano rankos dreba.
2. 20 nakties.
Nerado. Niekur niekur. Aš aš girdžiu tą melodiją. Geriau jau būtų rytas ir aš vėl pamatyčiau ją stovinčią prie lango…
2. 50 nakties.
Kažkas tikrai atsitiko. Mano žvakės šviesa virpa nors kambaryje nėra nė menkiausio vėjelio.
3. 10 nakties.
Aš neužmigsiu nors Mari nori, kad pamiegočiau. Kaip aš galiu miegoti? Mama ir tėtis jau užmigo. Tarnai dar ieško tetos.
5. 14 ryto.
Užsnūdau valandžiukei. Bėgau pasiklausti ar kas atsitiko. Niekas nieko nežino.
6 valanda ryto.
Lauke dar tamsu. Šaltis stingdo mano pirštus. Mano žvakė užgeso…
6. 30 ryto.
Rado… rado… rado… reikia nusiraminti.
6. 55 ryto.
Ji mirusi…
7. 25 ryto.
Negaliu nustoti verkusi. Ji mirė…
7. 59 ryto.
Man skauda. Galva sukasi. Einu atsigerti…
5. 40 vakaro.
Ryte buvau nualpusi. Ir dabar nekaip jaučiuosi. Ji jau guli perrengta ant lovos savo kambaryje. Man rodos ji tik miega.
6 valanda vakaro.
Man daktaras suleido raminamųjų. Dabar galiu viską ramiau aprašyti…
Ją rado tvenkiny. Po ledu. Tėtis sako, kad jai tikriausiai visai pasimaišė ir ji išėjo į lauką ir pasiklydusi netyčia įkrito į vandenį. Jis meluoja. Ji nepasiklydo…
8 valanda vakaro.
O dieve, ji buvo tik su naktiniais! Jai tikriausiai buvo labai šalta.
11. 12 vakaro.
Ji miega mano pašonėje. Niekas nemato, bet aš atsiguliau šalia.
11. 20 vakaro.
Kodėl? Kodėl aš nemokėjau jos paguosti? Tikriausiai ji dabar būtų gyva. Ji sedėtų šalia ir šnekėtų kaip ir aną dieną. Aš jai paniūniuosiu melodiją. Gal ji prabus?..
 
1979 01 05
Radau savo dienoraštį. Pravirkau jį beskaitydama.
Aš vėl čia sugrįžau. Šią sodybą nusipirko mano žentas. Ir va vėl aš sėdžiu savo senajame kambary. Seni prisiminimai grįžta.
Sodybą mes palikome po tetos mirties. Tik dabar aš vėl grįžau.
Negaliu patikėti, kad po viso šito praėjo jau penkiasdešimt metų.
Aš vis dėlto sužinojau, kodėl teta Liucė nusižudė. Aš sužinojau iš mamos. Ji pikdžiugiškai man papasakojo viską. Tada, kai ji jau gulėjo mirties patale.
Ji man papasakojo, kad teta laukėsi. Ji laukėsi nuo mano tėčio. Bet aš žinau koks mano tėvas buvo. Jis visada mokėjo naudotis žmonėmis. Mama viską vėliau sužinojo. Todėl ji buvo tokia šalta.
Ta paslaptinga naktis, kai aš girdėjau kažką vaikštant išsisklaidė… Ten buvo tėtis ir ji. Aš nieko net nenutuokiau.
Bet ji man kalbėjo… Kiekvieną rytą ji stovėdama prie mano lango ir kalbėjo man akimis. Tėtis bijojo, kad teta Liucė kam nors papasakos todėl ir skelbė visiem, kad ji pamišusi. Bet aš žinojau… Širdies gilumoje viską žinojau… Ir man bjauru pagalvoti kaip tuos, kurie turėjo buti artimi, bet tapo svetimais. O teta visada visada mylėjo…