Istorija apie Stepą, Petrą ir naminukę

Diedukas Stepas gyveno tolimame vienkiemyje. Retai kas pas jį užsukdavo, nebent kokia pasiklydusi girta laiškanešė ar kaimynas Petras, gyvenantis kitoje miško pusėje. Nors pastarasis ir nebuvo itin geras draugas, tačiau kokią naminukę varė! Kartą Stepas davė savo arkliui pauostyti butelį, kurį su Petru prieš pusmetį išlenkė. Tai uodega piestu pasistojo, veizolai išsprogo ir kaip puolė plūgą traukti! Vos spėjo diedukas paskui jį... Visus laukus per penkiolika minučių suarė. Tik gaila, kad girtas arklys nesureagavo į vadelės trūktelėjimą ir neišsisuko nuo pirmųjų miško medžių. Užsimušė vargšelis. Dar po šiai dienai jo balti kauleliai pamiškėje boluoja, mat Stepas neturėjo laiko ir noro (ypač noro) vargintis jį užkasinėdamas. Gal ir nelabai koks kvapas nuo stipenos sklido, tačiau šernai nuo bulvių ir arklio dvėselienos per šimtą mylių laikėsi.
Tokie tai buvo Stepo džiaugsmai, tačiau netrūko jam ir rūpesčių. Ant Lietuvos žemelės visokių nedorėlių vaikščiojo. Kartais jie atklysdavo net į tokius užkampius kaip Stepo ar Petro vienkiemiai. Štai ir prieš kelis mėnesius būrys banditų apsilankė kaimyno namuose. Sakė visi atrodė padoriai, taip žaliai apsirėdę. Ale naglumas jų buvo neišpasakytas! Išlaistė po laukus naminukę, dabar kelis metus ten nė piktžolės nežels... O kiek gero perniek iššlakstyta! Tarsi to dar neužtektų jie ir slaptus Petro aparatus, kurių šis net kaimynui nerodydavo, suniokojo. Sakė kaimynėlis, kad dabar jis slėptuvėje, kurią jo senelis dar per antrą pasaulinę voiną iškasė, aparatus statysis.
Tačiau ne dėl to Stepo širdelę labiausiai skaudėjo. Naktimis kažkas apie namus slankiojo. Nors diedukas ir neturėjo naminukės varymo agregatų, tačiau paaiškink tai nedorėliams! Ateis tokie ir kaip per televeizorių sakė, atbalados kirviu bandydami slaptus turtus surasti. Ir nepasakysi, kad jokių lobių savo skladelyje neslepi. Nedorėlis dabar tik morkytes vogė. Tačiau ką gali žinoti, gal persimes ant cibulių ar burokėlių? Kaip tuomet diedukas Stepas išmis?
Gimė dieduko Stepo galvoje mintis kaip galėtų savo gerą apsaugoti. Susiruošė jis pas savo kaimyną, vežimaitin kelias dėžes iš kamarėlės pasiėmęs. Džiaugėsi diedukas, kad ir sau pagelbės, ir kaimyno dalią palengvins. Taip besidžiaugiant ir kelelis neprailgo.
Kaimynėlis jau iš tolo Stepą užmatė ir su kirviu rankoje pasitiko:
-Oooooooooo! – sustūgo Petras.
-Oooooooooo! – sustūgo Stepas.
-Ohoho, - sumosikavo kirviu kaimynėlis, - jau maniau, kad vėl tie žali atėjo! Kaip sekasi?
-Ohoho, - atsakė Stepas, - neblogai sekasi, tik vieną bėdą turiu...
-Ir kas nutiko, kaimynėl?
-Slankioja naktimis aplink namus kažkoks nedorėlis. Pamaniau ir tau padėsiu, ir tu man dalią palengvinsi.
-Ir ką sumislijai? – susidomėjo Petras.
-Tai va, kaimynėl, - atsiduso diedukas, - prisimenu, pasakojai apie tuos žaliuosius, kurie tave aplankė ir naminukę laukuose išlaistė. O mano senelis per antrąją pasaulinę voiną iš rusų ir vokiečių minų prisigrobė. Sakau atvešiu aš tau jų, apminuosi kelius, neateis jokie žalieji.
-Diedai, - susitraukė Petras, - a visai nukvaišai? Kiek toms minoms metų? Tik pagalvok! Jos jau net varnos nudobti negalėtų!
-Nekalbėk taip, Petrai, - sušuko Stepas, - prisimeni kaip mano pati namo parsivežė savo motinėlę?
-Prisimenu, kaimynėl, prisimenu! Žinau, kaip jos tavo gyvenimą nuodijo...
-Tai va, atsibodo jos man. Tai tupyklon vieną tokią miną padėjau. Nuėjo pačios motinėlė, užsėdo ant jos. Kaip driokstelėjo, tai šikinyko vietoje duobė liko, kurioje dvidešimt karvių sumestum ir nė vienos ragai nekyšotų. Be ženklo pačios motinėlė dingo!
-Palauk, palauk, - susiraukė Petras, - o kada tu tai padarei?
-Prieš kelis metus tą šposą iškrėčiau...
-Prisimenu kaip šiandien! Girdžiu tavo pusėj kaip driokstels kažkas. Galvoju gal voina prasidėjo. Po valandos kokios, kad pradės iš dangaus mėšlas dribti! Visus laukus patręšė... O dar po valandos vidurį laukų nudribo baidyklė tokia! Visos varnos išsilakstė ir dar iki šiol sugrįžti bijo! Pasirodo čia tavo šposas!
-Na, kaimynėl, ko nesakei anksčiau? O aš galvojau iš kur tu laukuos kaliausę, kaip pačios motinėlę ištraukei?
-Jei čia tie patys sprogalai, tai tikrai paimsiu, tik ko nori už tai?
-Jaučia mano širdelė, kad tavo naminukę ne visą išlaistė. Kad esi pasislėpęs juodai dienai. Pravers ji man nedorėlį gaudant.
-Na, kaimynėl, neduočiau, jei ne dėl gero tikslo. Lukterk minutėlę, tuoj kirvį padėsiu ir butelaitį pūstašonį atnešiu.
Petras kaip sakė, taip ir padarė. Stepas su kaimynu dar vienu kitu žodeliu persimetęs patraukė namų link. Dar darbų tiek nudirbti reikia. Kai pati netyčia ant minos užmynė, darbų apie trobesius padaugėjo. Bet nesigailėjo Stepas tų bobų atsikratęs.
Diena prabėgo nė nepastebėta. Stepas sėdėjo savo troboje laukdamas kada pasirodys tas nedorėlis, kuris jau nežinia kiek laiko naktimis aplink slankiojo. Ir saulei pasislėpus, mėnuliui patekėjus, dieduko Stepo akis pamatė nuo miško atslenkant tamsų šešėlį.
-Na, rupūžę pamatine, - pro dantis iškošė diedukas, - tuoj tavi pritvatysiu! Bus tau apie mano trobesius slankioti ir morkytes vogti.
Čiupo Stepas pūstašonį butelaitį ir vienu mauku jį ištuštino. Skystalas, tinkantis viso kas gyva naikinimui, nutekėjo dieduko gerkle. Išsprogo Stepo veizolai, nušvito jie negera raudona šviesa. Pasistojo piestu plaukai ir ne tik jie. Pajuto diedukas visą kūną užtvindančią energiją.
Stepas atsistojo ir apsidairė. Prieš akis jam švietė užrašas „Search and destroy! “. Ausyse nuskambėjo seniai mirusio dėdės Beno balsas:
-Senasis Stepai! Forsai su tavimi!
Ir nusijuokė diedukas Stepas juoku, nuo kurio išdužo visi trobos langai. Vienon rankon čiupo ant stalo gulintį miniguną, o kiton – seną gerą vinčesterį ir puolė prie durų. Išspyręs jas nusprendė, kad galėjo ir atidaryti, tačiau tai buvo ne esmė. Staiga Stepo akis užkliuvo už pro šalį bėgusios katės ir ją mirtinai sužalojo. Taip pasibaigė vienišos klajoklės, katės Murkos penktasis gyvenimas. Gyvendama šeštąjį ji dažnai pagalvodavo,  jog jai teko mirti tikrai originalia mirtimi. Kelis kartus bandė apie tai išleisti knygą, tačiau pastipo taip ir nepradėjusi jos rašyti.
Stepas pasisuko į tvarto pusę. Prie jo veisėsi begalė gyvybės formų, kurių diedukas nuo naminukės apsinešusiu protu nesugebėjo atpažinti. Nusijuokęs juoku, nuo kurio nuvyto visi netoliese augę augalai, Stepas nuspaudė miniguno nuleistuką. Kulkosvaidis užliejo neatpažintas gyvybės formas švino lietumi.
Štai taip pasibaigė karvutės Martos ir jautuko Aliaus romantiškas vakaras. Toks pat likimas ištiko ir dvidešimt penkias vištas, tris gaidžius, keturis kalakutus, penkiasdešimt šešis uodus, dvylika musių, du naktinius drugelius ir vieną už tvarto kakojusią girtą laiškanešę.
Stepo akys pasisuko į miško pusę. Ir jos išvydo kas apie jo namus slankiojo. Tai buvo didelis vilkas, kuris laukdamas kol diedukas pradės į jį šaudyti žaidė Tetrį. Stepui tai nepatiko. Jis nekentė Tetrio. Prieš akis vėl nušvito užrašas „Search and destroy! “ ir diedukas nieko nelaukdamas ėmė spaudyti vinčesterio nuleistuką. Iš pradžių vilkas nė nepastebėjo, kad į jį šaudo, nes buvo priartėjęs prie savo rekordo... Tik staiga viena kulka ištaškė žaidimą į gabalus. O tuomet prasidėjo!
Vilkas puolė ant Stepo, tačiau šis išsisuko sau ranką ir taip išgąsdino vilką. Šis kelias akimirkas iš siaubo net pajudėti negalėjo, o diedukui to ir tereikėjo. Jis atsuko į vilką miniguną ir nuspaudė nuleistuką. Švino lietus skrodė pilkakailį, tačiau šiam buvo nė motais. Atlikęs salto jis priartėjo prie dieduko ir spyrė jam į krūtinę. Stepas nuo smūgio įlėkė trobon kiaurai sieną, tačiau buvo nepėsčias, o su riedučiais, todėl kaipmat pašoko ant kojų. Pamatęs pro duris bindzenantį vilką spustelėjo miniguno nuleistuką. Tuomet paaiškėjo, kad pilkasis taip pat nepėsčias, o su riedlente, todėl įsijungęs bulet time režimą išsisuko nuo visų kulkų.
Diedukas Stepas suprato, kad tai gali geruoju nesibaigti ir puolė prie laiptų vedančių į antrąjį aukštą. Kaip žaibas užlėkęs viršun jis bėgo koridoriumi. Už tolimiausių durų skambėjo telefonas. „Ir kas man galėtų skambinti tokiu metu? “ – mislijo diedukas. Prilėkęs prie durų Stepas įsiveržė vidun, o ten... O ten jo jau laukė vilkas! Jis čiupo Stepą už gerklės ir ėmė siurbti kraują. „Galas! “ – pamanė diedukas. „Po velnių, juk aš ne vampyras, o vilkolakis! “ – pamanė vilkas.
Nasrai atsileido ir diedukas gavo galimybę atšokęs pasiridenti tolyn. Nesuprantami dalykai darėsi su vilku. Veizolai išsprogo, kailis pasišiaušė, uodega stojo piestu. „Jis su mano krauju prisigėrė ir Petro naminukės! “ – Stepui į galvą trenkė mintis. Nuo smūgio diedukas neteko sąmonės. Išvirto ir vilkas – kraujo ir naminukės kokteilis turėjo neįsivaizduojamą laipsnių skaičių.
Ryte Stepas prabudo prie Petro. Jie išpūtę akis spoksojo vienas į kitą, kol pagaliau diedukas pasidomėjo:
-A kokį velnią tu čia veiki?
-Kaimynėl, turiu tau kai ką prisipažinti...
-Tu gėjus?
-Ne, kaimynėl, kai kas baisesnio. Sužinojau, kad mano naminukė turi šalutinį poveikį.
-Ir kokį? – išsižiojo Stepas.
-Nuo mano naminukės vilkolakiu tampama. Ir ne bet kokiu, o vegetaru.
-Tai nori pasakyti, kad tu mano morkytes graužei? – sušuko Stepas.
-Taip, kaimynėl, - nudelbė akis, - matai, kai žalieji naminukę išpylė, pas mane dyka žemė teliko. Nieks neauga. Vilku tapęs ėsti noriu, o tu arčiausiai gyveni...
-Ech, Petrai, - atsiduso Stepas, - galėjai pasakyti. Būčiau tau morkyčių į namus atvežęs. Gal dar ir kokį kopūstėlį po pažastim pasiėmęs. O per kiek laiko vilkolakiu tampama?
-Greitai, Stepai. Labai greitai. Galbūt jau šiąnakt juo tapsi.
Stepas suprato kokios galimybės jam atsivėrė. Iš džiaugsmo jis nusijuokė juoku, kuris sugriovė visą namą, po nuolaužomis palaidodamas vienintelius vilkolakius vegetarus. Būnant žmogiškajame pavidale gyvybingumas nebuvo pakankamai didelis, kad atlaikytų patirtą žalą. Todėl Stepas taip ir nepasinaudojo jam atsivėrusiomis galimybėmis, o Petras daugiau niekada nebevogė morkų.
Pasakos moralas. Radusius pasakos moralą, prašome pranešti autoriui.