Plieno daina

  Šaltas metalas lyg žaibas pakyla
Staigus judesys skleidžia skausmą ir pyktį
  Ašmenys susitikę prabyla
Vien jiems suprantama plieno kalba
  Gaudžia lyg varpas, persmelkia tylą
rėkia paklaikę, sustaugia iš įsiūčio
  Ir tarsi šmėklos šaižiai suklikę
Spaudžia viens kitą šaltąja jėga
  Trokšta pajusti, kaip paliečia odą
Bando pasiekti silpnąsias vietas
  Randa vien šarvą, nebijančias plokštes
Tvirtas ir nebylias kaip visada
  Jos šeimininką savo kūnais užgulę
Nebijo apsaugot krutinėm savom
  Narsiai sugulę jos atremia smūgius
Rodos šie neįveiks jų niekada
  Jos gi nežino, kad stengtis neverta
Iš nugaros sminga broliškas kardas...