Svevo(III ištrauka)

Taškai ant “i”

Aš jos nepažinau. Atrodė visai kitaip, kai sutikau. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis apie idealizuotą meilę. Tapo aišku, kas nukrinta iš dangaus, ankščiau ar vėliau prasmenga žemėje. Ji nieko tokio nepasakė, tik vėl sukėlė abejonių bangą.
Sutikau ją parke ant suoliuko, jau laukiančią manęs. Pats nežinau ko tikėjausi, bet kažko tikėjausi. Jaučiausi kvailai tiek prieš, tiek per, tiek po pokalbio. Visa tai buvo kvailystė. Trys metai kvailystės ir daugiau nieko. Kam man išvis prireikė to pokalbio. Jis net nebuvo sklandus; netruko valandą. Gailėjausi, kad nepalikau jos tada, kai norėjau palikti. Taip. galbūt būtų lengviau, bet… aš to nepadariau ir nemėgstu visokių “jeigu”. Jeigu tai nutiko, taip turėjo būti ir viskas, kaip nukirsta.
Prasidėjo pokalbis (man staiga kilo noras užrašyti tai rusų kalba.).
- Labas. – Pasakė Ji ir atsistojo.
- Labas, - aš prisėdau, nenorėjau stovėti.
- Apie ką norėjai pakalbėti? Man visa tai atrodo taip kvaila.
- O man ne. Prašau sakyti tiesą ir nemeluoti. Tu mane myli?
- Ne. – Minutėlė dvejonių. – Nebe.
- Mylėjai?
- Taip.
- Aišku. Kodėl nebemyli? Pasakyk, ateityje nebedarysiu tų pačių klaidų.
- Tu toks vaikiškas. Nesakysiu. Apskritai nenoriu apie tai kalbėti.
- Kodėl?
- Todėl, kad nenoriu. Nesakysiu.
- Ar pameni tą žiedą, kurį tau dovanojau? Jis dovanotas su meile mylimo žmogaus mylinčiam žmogui ir tik mylintis žmogus gali jį nešioti. Tad, prašau, nukišk jį kur nors!
- Gerai. – Tai ji ištarė jau nueidama tolyn.
- Tu manęs niekada nemylėjai!
- Tu šito nežinai. – Ir man teliko lydėti ją akimis.
Aš užsirūkiau. Pagalvojau, kad daug ko nepasakiau. Bet… kam to reikia, jei žmogus net negerbia tavęs ir negali išklausyt.
- Kalė! Ji niekada manęs nemylėjo. Jos vaikiškos smegenėlės nesugeba nieko suvirškinti. Na, bent jau sužinojau… kad nieko nauja ji negali pasakyti. Dabar reikia kurti ateitį. Ji nebuvo man skirtoji. Ir kodėl nesusilažinau su draugu, bent vyno taurę būčiau išgėręs. Išgirdus mane taip šnekant Ji, ko gero, sakytų, kad nepasikeičiau. O dar žadėjau mesti rūkyti dėl jos. Va, cigaretė – vienintelis tikras malonumas.
Numečiau nuorūką. Bandžiau pataikyti į šiukšlių dėžę, bet… Nenumaniau, kas laukia toliau. Atvirai pasakius ir dabar nežinau. Parėjau namo. Išsitraukiau voratinkliais apgaubtus teptukus ir pradėjau tapyti. Baigus darbą, beveik niekada ilgai nedirbdavau, nusivyliau. Prancūzas staiga tapo keistuoliu. “Meilė trunka trejus metus”, to gyvas įrodymas – aš,  Svevo. Bet gyvenimas teisingas. Jis visąlaik atsiskaito su mumis iki paskutinio grašio. Mano “tikroji meilė” dar įžengs į mano gyvenimą. Tik abejoju ar nukris iš dangaus.
Beigbederi, tu teisus! Ir tavo žodžiai man suteikia ryžto. Juk reikia atsistoti ir pakelti kitą. Laukti liko visiškai mažai. Dabar, kai žinau tiesą, nors labai abejoju dėl jos, aš žiūriu tolyn, ne atgal.
Horizontas ir besileidžianti saulė…