Mechaninė vagina

Tomas Jokūbonis
Straipsnių ciklas „Rūkas ir Mažylis“ (IV)

Mechaninė vagina

-Ar seniai čia pravažiavo pro šalį trys žmonės aštuoniais šunimis pakinkytomis rogėmis? – paklausė jis.
- Lygiai prieš dvi dienas. Jūs vejatės juos? (Džekas Londonas. Apsakymai. Vilnius. Vaga. 1969 metai. 8 puslapis.)
***
"Linkėjimai iš Cabo Verdės" - Vilniaus "Skrydžio" viešbutyje man nuskambo labai linksmai. Linkėjimus nuo Orasijaus po 20 metų bendramoksliai pilotai "atvežė" iš Tulūzos. Na tą kart Prancūziją tie linkėjimai pasiekė mobiliuoju telefonu. Bet po metų, Kasablankoje, skirtingose pasaulio dalyse skraidę bendramoksliai, vis tik susitiko...
Žaliojo iškyšulio salos - kitaip Cabo Verdė Respublika - tai salų archipelagas Atlante, truputį žemiau atogrąžų rato. Dar  negyvenamas salas 15 amžiuje atrado portugalai ir jos gan greitai tapo žymiu punktu jūrų kelyje į Indiją, o vėliau didele vergų, vežamų i Ameriką, stovykla. Kurį laiką salos buvo atitekusios Anglijai, bet vėliau vėl liko Portugalijos kolonija. Nepriklausomybę Cabo Verdė įgijo tik 1975 metais. Bet tuo metu kolonijinio išsivadavimo  judėjimas jau nebebuvo populiarus - Respublika netapo tiesiogiai socialistine. Su SSSR ją tesiejo tik „tarpvalstybinė - techninė sutartis“. Jauni  Cabo Verde pilotai, atvykę mokytis i Sasovo lakūnų mokyklą, taip ir nepasakė, kur išmoko rusų kalbą ir kur po kelis šimtus valandų skraidė Mig-17 naikintuvais. Tačiau pagal jų metus buvo matyti, kad ne žiauriose išsivaduojamojo judėjimo stovyklose. Atvirkščiai, jų skrydžiai jau 20 metų tada atsiliekančiais Mig-17 tepriminė aksominės revoliucijos požymius. Koviniai kontaktai su viršgarsiniais Portugalijos armijos lėktuvais buvo tiesiog neįmanomi.
Po išsivadavimo, Sal saloje, Santa Marijoje, iškart pradėjo dygti viešbutis "Aeroflot". SSSR tada įgijo savotišką Kanarų salų alternatyvą. Viskas atrodytų vyko "Aerofloto" reiso Maskva-Buenos Aires aprūpinimui. Tačiau šaltojo karo laikais tikrovė buvo visai kita. Paruošta oro trasa, sujungusia Maskvą su Lotynų Amerika, bet kada galėjo atvykti karavanas karinių lėktuvų, salos staiga tapti povandeninių laivų uostu arba "neskęstančiu" taktinių naikintuvų "lėktuvnešiu". Idėja nebuvo nauja. Oro uostus net devyniose Cabo Verde salose pradėjo statyti dar Italijos diktatorius Musolinis, įžvelgęs ypatingą būsimo oro susisiekimo tarp Europos ir Lotynų Amerikos reikšmę. Taigi artėjant transatlantinių skrydžių apogėjui, SSSR įsitvirtinti savuose "Kanaruose" negailėjo nei maisto, nei pinigų, nei nieko kito.
Į SSSR paplūdo mokytis didžioji dalis salų jaunimo. O tapti lakūnais - buvo aplamai stulbinančiai netikėta galimybė. Taip su Orasijum ir susipažinom Riazanės srity, kur slinko jaunystės žiemos ir vasaros. Sasovo civilinių pilotų mokykla ruošė lakūnus daugeliui pasaulio šalių. Ir šiandien atrodo keista, kad lietuviai tada ten jautėmės taipogi beveik užsieniečiais.
Per vienas atostogas Orasijus, apsidraudęs nemaža suma nuo žalos sau ir tretiems asmenims, išvyko į išsvajotą kelionę - Jungtines Amerikos Valstijas. Deja grįžus jo įspūdžiai nebuvo laimingi. Pirmiausia, nieko nežinodamas, jis užsuko į barą, kur nepageidaujami juodaodžiai. Ir baras tapo „mūšio lauku“. Konfliktą teko glaistyti diplomatinėms atstovybėms, o baro nuostolius atlyginti draudimo kompanijai. Tačiau grįžtant galutinai Orasijų „pritrenkė“ Maskvos muitininkai ir pasieniečiai. Tiesioginiai skrydžiai JAV-SSSR tada artėjo link galutinės krizės ribos (po keliu metų buvo net visai nutraukti), taigi visi "grįžtantieji" į Sąjungą, ar turintys kokią kitą  pastovesnę priklausomybę nuo SSSR, pasienyje turėdavo atkęsti didžiulį pažeminimą. Buvo kitaip nei atvykstant į Maskvą "brolišku" Buenos Aires reisu . Iš Orasijaus atėmė aibę asmeninių daiktų, perkratė iki paskutinio siūlelio... Kai susitikom, jis kalbėjo visai nebe apie Ameriką. Atrodytų laukdami savo dvidešimt pirmųjų gimtadienių, pradėjom suprasti, kad mūsų gyvenimai ir likimai visai ne mūsų valioje, o tėra tik kažkokių keistai riboto intelekto žmonių "nuosavybe". "Viskas, kai viskas pasibaigs, gulėsiu mėnesį Paryžiuje savo lovoj ir žiūrėsiu į lubas. Viskas - šnipštas" - tiesiog spjaudydamasis, lyg bandydamas nusikratyti kokios choleros ir primestos depresijos, kartojo Orasijus... Bet vis tik vieną dieną nusprendėm juos visus giliai ir iš esmės"išdurti".
Mūsų iššūkio kompozicija gimė ne iš karto. Ilgai mąstėme, koks siaubingai šokiruojantis  pašto siuntinys iš laisvo pasaulio į SSSR per "politizuotą" muitinę sukeltų didžiausią reakciją, bet neturėtų jokių tolimesnių pasekmių mūsų karjeroms. Sutarėm, kad po lakūnų mokyklos baigimo Orasijus man į Vilnių paštu atsiųs... mechaninę vaginą. Tokias tada jau gamino Prancūzijoje. Pirmame kompozicijos variante į ją turėjo būti įstatytas vibratorius, tačiau tai pasirodė gana  banaliai ir idėją teko tobulinti. Galutiniame variante joje turėjo būti ilgai tarnaujanti ekonomiška elektros lemputė, kokias jau bandė gaminti vakarų avangardistinė elektronikos pramonė. O pati vagina turėjo būti keturių greičių, maitinama „iš tinklo“, kas visumoje sudarytų paprastos stalinės lempos įspūdį. Be abejo per SSSR sieną toks siuntinys neturėjo praslysti. Tačiau mes tiesiog džiūgavom įsivaizduodami cenzorių veiksmus atidarius tokį siuntinį.
Taigi taip mes nusprendėme grauždami sausas pavasario sulaukusias 1979 metų rudens smilgas, ant upės Cna kranto, aprašytos dar Lermontovo "Tambovo valdininkienėje". Ir tas mūsų būsimų pilotų nuosprendis buvo nebeginčijamas ir be abejo nebeapskundžiamas. Mūsų mintyse tada nebuvo svajonių, kad po lakūnų mokyklos baigimo kada nors galėsime laisvai, ar aplamai iš viso susitikti, susirašinėti ar kitaip bendrauti. Todėl visi tam trukdę, turėjo būti "išdurti".
Penketą metų lūkuriavau rožinės spalvos tarptautinės siuntos pranešimo iš tarybinio Vilniaus pašto skyriaus, vis su linksma mintim: ką reikės sakyti, jei manęs paties paklaus - "Kas čia yra? ". Tačiau siuntinys neatėjo. Bet vėliau kiekvieną sykį, girdėdamas apie nemalonius žmonių  pojūčius, sukeliamus tų laikų pašto ar muitininkų, tą „dingusį“ siuntinį maloniai prisimindavau.
Atsižvelgiant į tada mus supusius stagnacijos laikus, norėtųsi tikėti, kad mechaninė vagina nekrito nekalta po traktorių vikšrais Šeremetjevo antitarybinių objektų sąvartyne kartu su Bitlu, Roling Stonu, Stiuarto plokštelėmis ir kitais SSSR rėžimui nepriimtinais daiktais. Gal būt ilgaamžė lemputė iki šių dienų vis dar šviečia kokiame nors SSSR pasieniečių pastate, o pačią vaginą asmeniniam naudojimuisi tyliai pasisavino koks aukštas to meto „politinės cenzūros" pareigūnas. O gal visa mūsų kompozicija nukeliavo į slaptą pramoninės žvalgybos kopijavimo institutą, kur nuodugniai buvo ištyrinėta, svarstant galimybes ją plačiai gaminti pačioje SSSR.
Taigi "Linkėjimai iš Cabo Verdės" - po dvidešimt metų Vilniaus "Skrydžio" viešbutyje man nuskambėjo be galo smagiai, kaip aidas iš tolimos jaunystės. Vis tik mums pavyko juos visus giliai ir iš esmės "išdurti".
***
- Manot, jie geruoju pasiduos? – paklausė Beldenas, kad pokalbis nenutrūktų, kol Meilmiutas Kidas skubiai kaitė kavą ir kepė lašinius su elnienos gabalu. (Džekas Londonas. Apsakymai. Vilnius. Vaga. 1969 metai. 8 puslapis.)