Vėl kieme kažkas tai puksi...

Vėl kieme kažkas tai puksi.
Sese, ar ilgai užtruksi?
Man jau darosi baisu,
Kas ten juda po medžiu?

Na, gerai, pati prieisiu
Ir šią paslaptį atskleisiu.

Vis artyn, artyn slenku,
Seka baimė, bet smalsu...
Kaip jūs manot, kas tenai?
O gi, adatų kalnai!

Du mažiukai ir nebaisūs
Na, o trečias – visas maišas

Adatų – tikra gausybė,
Ir nežmoniška smailybė ...
O dar kruta, o dar tvinksi,
Nei prieisi nei paimsi.

Tai užuomarša mama
Laiko adatas kieme.

Subedžiojo jas lyg ietis,
Negaliu ramiai ilsėtis.
Man jau aišku ko  jos pyksta -
Paliktoms - ragiukai dygsta.

Tik staiga – kelmelis vykst,
Iš po jo noselė – blykst

Ir akytės dvi lyg sagos
Taikosi kur įsisegus
Kamuoliukuose radau,
Kojeles, na nieko sau...

Ant lentelės drebulinės
Stebuklingos adatinės.