Elegija rudeniui

Rudeninių lapų vitražas
nusileidęs ant žemės juodos,
nukloja visa savo patalais...

Tu paimsi mane už rankos,
spausi delną delne.
Vesi per šniokščiančią lapų jūrą,
abi griūsim į jų bangas
ir žvelgsim į dangų,
žydresnį nei vakar...

Suspausi stipriau mano delną
ir švelnią tylą pasėsim aplink,
kad niekas slapta neišgirstų
mūsų minčių vienumos.

Kalbėsiu tau tyliai - šnabždėsiu,
kaip rojaus angis - gundysiu saldiai,
o tu - į sapnus pasinėrus,
kaip kūdikis rankose - snausi...
Tylu.