Paskutinis pasipardymas prieš agoniją

-Taip. Noriu, kad nuskustumėte visą galvą, kad neliktų nei vieno plaukelio.
-Bet jūsų oda labai šviesi, persišviečia visos kraujagyslės.
-Man tai labai patinka. Prašau, nuskuskite plaukus ir išbalinkite visą veidą, kad manyje atsispindėtų matyto vaiduoklio atvaizdas.
-Kokio vaiduoklio? Jūs matėte vaiduoklį?
-Na, taip. Šiandien lėkiau į troleibusų stotelę per senas Šančių kapines ir pamačiau stovintį vyro pavidalą su pjūklu rankoje. Jis lėtai artinosi prie manęs... Bet tai neturėčiau jums pasakoti. Skuskite. Greičiau.
-Tikrai to norite?
-Pasakiau greičiau!
Garbana po garbanos krito nuo jos galvos, kol ji pradėjo savyje regėti gražiojo "kapinių vyro" atvaizdą. Pabalusios lūpos, mirusios akys, balkšva, persišviečianti oda.
-Ačiū.
Ji išnyko, išskrido baltu debesiu, ją nusinešė grublėtas rudenio vėjas.