Dar pernai mokėjau žvejoti,
musę taisyklingai per akį kabliu perverti.
Ir taip buvo paprasta atsivedėjus
trankyt meškerę į vandenį.
Erzinti susidomėjusias žuvis.
Dar pernai turėjau šautuvą,
išmokau šaudyt,
kaliausių kepures skylėtomis paverst.
Buvo tikrai smagu.
Turėjau ir peilį, ir kirvį, ir plaktuką,
ko tik neturėjau...
Peilis visada praversdavo,
ir visuomet būdavo po ranka.
Vakarais močiutes iš po kampo
prižiūrėdavau,
didvyriškai apgindavau.
Pernai krautuvėje nusipirkau pasitikėjimą.
Nukainuota buvo, tad įsigijau ir keletą draugų,
o už tai,
kad tiek daug perku,
gavau laimės eliksyro dovanų.
Buvo geri laikai,
net pamiršau medžioklės bei žvejybos ypatumus.
Dienas leisdavau turiningai,
su įsigytais daiktais žaisdavau.
Bet viena diena
gauta dovana
su užrašu laimė - išseko.
Liko tik aromatas, nei šioks, nei toks.
Lėkte nulėkiau link krautuvės.
O Viešpatie!
Ji dingo!
Pasirodo, niekada ir nebuvo...
Tai ką nusipirkau, turiu lig šiolei,
tik nebeatlieka jie funkcijų senų,
o aš dabar norėčiau tiktai vieno.
Sėdėt su meškere ant kranto
su prisegtu prie kelnių peiliu.