Švytuoklė

Švyst švytuoklė-
grumias,
        vejas,
            sukas vilkeliu
būtis ir kasdienybė tavo.
Trapi kaip niekad.

Nematai:
šalia kažkas pėdavo,
              ėjo-
gal nešulį
      ne vieną
            sunkų nešė…

Negirdi:
gal klykė veriamai,
girgždėjo durų vyriai…

Nealsuoji
tuo oru
pritvinusiu tiek pūlinių,
jog apmaudu ištrykšta gelmės-
mirtis šalia vaitojo
ir beprotybė...

Skaičiuoji praradimus
                pirštais
akis užspausdama
                  (užgesusias) …

-Atleisk- sakai,
žiupsnelis smėlio byra
pasklisdamas erdvėj-
Nesižvalgiau aplink.

Reikėjo…

Švyst švytuoklė-
praradimais
trapi, kaip niekad.