~Tau~ buvo...

... ir stiebias medis vienišas į dangų... Taip, raižys padanges tuoj jis savo šakomis, tik dar truputį, dar truputį... Bet gležnus lapelius jau skabo vėjas... Nuogos šakos svyra žemės link, o juk dar ką tik pynėsi aukštai aukštai tarp debesų... ir vėl jos atsitiesia, kyla į viršų... vėl žemyn... į viršų ir žemyn...
  Monotoniškas traukinio bildėjimas neleido užmigti. Nemiegojo niekas... Jie kažką mąstė. Jie turėjo tikslą, į kurį ir važiavo tuo senu traukiniu. Jis lėtai vežė mus į tikslą... Mus? Ne... mano mintys sukosi tik apie vieną...
  Vakarėjantis dangus naiviai bandė mane apglėbti, tarsi paslėpti nuo visų negandų... naivus dangus... Abejingi veidai žvilgteldami į mane sužibėdavo kažkokia gyvybe... Žinojau, kiek daug galiu duoti jiems, paprastiems nepažįstamiems žmonėms... brukau jiems savo šilumą, savo meilę, o jiems to nereikėjo... Paniekinta pakilau ir vėl ėjau prie jų siūlydama save... ne, jiems ir vėl nereikėjo.. dar kart priėjau, šypsena darės vis dirbtinesnė... ir vėl...
  „O man tavęs nereik... “ išgirdau balsą iš minios... Žinojau, tai netiesa, bet tai buvo patys skaudžiausi žodžiai... Vieno žmogaus iš visos minios... o man tavęs nereik...
  O... aš bet ką galėjau padaryt.. tau reik manęs, tu nežinai, ko netenki... Aš galėjau pult ant kelių ir melst atleidimo... galėjau visą dieną praklūpėt ant aštriabriaunių akmenų, tik pasakyk, kad tai netiesa...
  Aš skverbsiuos po truputį į tavo protą, nes širdį jau užvaldžiau... Nepasiduoti... o man tavęs nereik... Lėtai šnibždėdama sau šiuos žodžius einu kažkur... kažkur, kur nieko nepažįstu, kur angelai savo raudom švelniom ramina, kai ašaros jų susilieja su manosiom... o aš tikėjau... pasaka apie krištolinius rūmus, kuriuose aidi melodingas juokas, palei jaukų sodelį, kuriame visad šviečia saulė, apie gražius jausmus, kurie ten gyvena. Ten turėjau gyventi ir aš... ten turėjo būti mano namai... sugriovei mano krištolinę pilį. Dailiai spindinčios šukės dabar mano namai... nors jos palieka tik kraujuojančias žaizdas, gilius įbrėžimus, myliu jas, kaip dar nieko nemylėjau. O mano duženos... Myluoju jas, glaudžiu prie savęs, iš pirštų po truputį sunkias kraujas, nudažo jas raudonai. Kokios gražios mano šukės! Mano... mano.... Tik jos šaltai sau guli, kad ir kaip arti aš jas glaudžiu. Ech, nejaučiat jūs... O gal geriau ir man pavirsti krištoline šuke... gulėčiau, gerčiau kraują kažkieno, o manimi kažkas gėrėtųsi... jausmų vampyrė.
  Lipdau aš jus, žudikės mano mažos, klijuoju, nors atimat iš manęs vis daugiau ir daugiau... Aš turėsiu savo krištolinę pilį... Mirsiu, bet turėsiu... mirsiu, bet turėsiu.
  Na, pažiūrėk į mane! Jau visai neturiu jėgų... Aš stengiuosi... Aš pati save įkalinau jausmų kalėjime. O, koks aš mažas kvailas vaikas. Geriau švelniai apglėbęs kaklą, klastingai tu pasmaugtum negu tie žodžiai... Aš kabinčiaus nagais į veidą tavo, kovočiau už gyvybę savo... Instinktyviai.
  Nes kai užgęsta saulė ir visur tamsu... kai nebelieka dėl ko stengtis, nes niekas nebemato... dėl savęs?! Ech, liaukitės... visi mes stengiamės pasirodyti ne prieš save, o prieš kitus. Visi be išimčių. Visi kankiname save, vergaujame jausmams. Juk žmogaus prigimtis – būti mazochistu. Tiesa, įvardiname tai švelniau: mums kenkia aplinkybės ir aplinkiniai...
  Kaip dar kovot, kai nebepakyla rankos? Kai akys stingsta, merkias, kai tamsu... Dar liko kojos... Atsikeliu ir einu. Tik nežinau jau, kur... Juk tamsu. Bet aš einu ir eisiu, kol nebepaeisiu, kol lengvai krisiu į kažkieno glėbį. Kažkieno... nes tau manęs nereik.
  Staiga kažkas priėjo. Nenusišypsojau... Ir veidas jo gyvai nesušvytėjo nuo manęs... Aš tik mintyse kartojau: „man tavęs nereik. O man tada nereikia jūsų! Na, ir gerai... O ką gi aš bandau apgauti... “ Pati juk netikiu tuo, ką sakau. Tas abejingasis vis dar šalia... Mąstau, kad nė minutei nepaliekat jūs manęs ramybėj... Kažkas jo išraiškoje keičias... „Kovokime kartu! “, girdžiu... Kovokime už ką? Už tai, ko jau netekom?... Statykim pilį krištolinę, kol kas be sodo ir be juoko... Bet statykim. Aš nežinau... Tai man to reikėjo, ne tau... Statyti, kurti, užsimiršti dirbant, žinant, kad turėsiu aš... turėsiu...
  O, kur aš patekau? Erškėčių laukas... Ramiai, lėtai aš braunuos per jį. Erškėčiai aštrūs. Badosi. O aš ramiai einu, visai ramiai. O kur skubėti?
  Traukinys atbildėjo į stotį. Kiek daug jame aš palikau! Atrodytų, dvi valandos gyvenimo, o iš tiesų gal šimtąkart daugiau... dabar jau aš kažkokia abejinga... Aplinkiniai nužvelgia vis keistai... Dar ką tik buvot tokie patys! Ech jūs, emocijų vergai... Išlipusi einu tolyn. Toliau nuo visko ir visų. Bet vis jaučiu, kad dvi stiklinės akys seka. Aš jas kažkur vedu. Slapstaus nuo jų, dabar man žvilgsniai nemalonūs. Pabėgt bandau, bet aš lėta... Atsisukus matau jas ir toliau. Nuo likimo nepabėgsiu, tyliai pamąstau, bet jį pakeist išdrįsčiau gal...
  Tad ir klūpau ant kelių garsiai šaukdamasi tavo meilės! Bet kurčias tu arba aš nebylė...
  Einu einu einu einu... Gal neprieisiu savo tikslo niekada, bet eisiu, nes blogiausia yra sustoti...
  Ir pagaliau kažką aš priėjau... Iš kur žinau? Jaučiu, kad reikia sustoti, širdis taip kužda...
  Štai medis su nulinkusiom šakom. Ar tai jau mano laimė? Nukirsti jas visas ar melst, kad stiebtųsi?.. Budėjau čia, prie jo, aš tris dienas ir tris naktis... Tyliai sekiau pasaką apie krištolinę pilį ir pasakišką sodą, kol... užmigau... Prabudusi pamačiau žiedais apsikrovusį medį. Jo šakos grakščiai tiesėsi į viršų lyg kūdikio rankos į motiną. Tu patikėjai mano pasaka... dabar nepasiduok. Turėsi krištolinius rūmus. Turėsi... savo krištolinius rūmus. Ir sodą.